I
Šioje balandžio mėnesio Lietuvos kultūrinės spaudos apžvalgoje nerasite dviejų dalykų: aptariamų straipsnių pavadinimų ir autorių pavardžių bei priešingos nuomonės. Kritika ad hominem žemina ir dažnai yra vulgari. Norint atskleisti nelaisvų, taigi kolonizuotų, rašinių negalias, būtų nepadoru kalbėti apie jų autorius. Svarbios tendencijos, o ne tarpusavio trintis mažoje rašytojų bendruomenėje – kas norės, atpažins kritiką savo atžvilgiu ir taip laisvės. Kiti manys, kad parašiau ne apie jų straipsnius. Jie iš dalies bus teisūs – kolonizuotų ir bent kiek laisvesnių tekstų santykis balandį buvo apylygis. Toliau kalbu tik apie „neįgalius“ tekstus, todėl sudedu gana liūdną ir vienpusę apžvelgiamų straipsnių mozaiką.
II
Neįmanoma nepastebėti, kad mūsų kultūrinė spauda ryškiai orientuojasi į Maironio gimimo metinių progą. Visgi kritinio santykio su minėtu klasiku nerasime nė kvapo – dominuoja panegirikos ir etiketės, siekiančios nesenus sovietų laikus. Stinga aiškaus ir argumentuoto žodžio apie tai, kas paseno, o kas tebėra gyva ir aktualu. Skaitant eseistinius rašinius apie Maironį, atrodo, kad visas socialinis ir kultūrinis kontekstas per pastaruosius šimtą metų visiškai nekito. Klasikas, lyg stendo portretas, tiesiog perkeliamas į dabartį, nesiimant jokių vertinimo permainų. Labai ryškus mūsų noras tebebūti formuojamiems, todėl atsiduoti Maironiui yra taip saldu ir gera. Apie sąmoningos savikūros galimybę beveik niekas nekalba. Rašytojai lyg kurmiai neria šimtą metų atgal ir įsikuria praeityje, nes vienu sakiniu atmesti dabartinę vartojimo visuomenę daug lengviau, nei perprasti, kur, kaip ir kodėl gyvename šiandien ir kuo mums gali padėti literatūros istorija. Bemaž visos tariamai naujos įžvalgos šia tema kreipiamos ne pagal tikrovę, o pagal rašančiojo nuostatas: nesukama galvos, ar Maironis gali mums padėti suprasti kitą – reikia suprasti tik save, to pakanka. Tekstai virsta pačiai sau pakankama autoreferencija. Tai – sovietinio mąstymo ir gyvenimo būdo reliktas: tada nereikėjo galvoti apie kolegą, bendruomenę – daugelis buvo panirę į siaurą privatizmą. Visai nenuostabu, kad šiandien rašytojas, prisidengdamas populiariomis Rytų religijomis ir pasaulėžiūromis, nesirūpina bendruoju gėriu.
Esant tokiam savęs izoliavimui, labai patogu tarti, kad tikrai žinai, kas yra tikroji tiesa. Šito tikėjimo sugriauti niekas negali, nes kiti tiesiog neprisileidžiami. Rašytojas tampa „išstumtuoju“, „paniekintuoju“. Deja, dažnai pats dėl to yra kaltas. Ir visgi tai patogu, nors labai ribota ir neretai fanatiška. Kita vertus, gal ir gerai, kad toks visažinis yra izoliuotas ar izoliavęsis, nes, kaip rodo esė tekstai balandžio mėnesio spaudoje, rašytojai visai neprieštarautų, jei į jų „vienintelį tiesos kelią“ būtų vedama prievarta.
Tokiuose kolonizuotuose tekstuose labai gausu vidinių prieštaravimų, kuriuos autoriai, garbė jiems, pabaigoje išpainioja ir nekonfliktiškai išsprendžia. Deja, tikrovė dėl to nepraranda savo prieštaringumo.
Viena didžiausių priešpriešų, kurias atranda rašytojai, yra grožio ir socialumo kontrastas. Besąlygiškai tikima beveik nuo visko izoliuoto grožio vertybe. Neretai remiamasi net antikrikščioniškais argumentais. Grožio ieškoma Maironio ir kitų klasikų veiduose, priartėjant prie XIX a. kriminalistikos teorijos, kurios pagrindinė prielaida buvo ta, jog žmogžudį galima atpažinti pagal veido bruožus. Vėlesni tyrinėjimai tokį postulatą paneigė, tačiau tai netrukdo mūsų autoriams tikėti, kad, norėdamas būti žmogiškas, privalai būti gražus ir taisyklingų veido bruožų.
Viena būdingiausių ir ryškiausių posovietinio žmogaus reakcijų į aplinką yra antisocialumas. Rašytojai vis panašesni į estetus, užsidariusius grožio pilyse. Viename iš kultūrinių leidinių nuolat, ne tik balandžio mėnesį, gausiai virkaujama dėl to, kad šių laikų Lietuvoje niekam nereikia literatūros. Tiesa yra kitokia: tai rašytojams jau antrą dešimtmetį nereikia visuomenės.
Maironio gimimo metinės atveria ypač didelį mūsų gyvenimo skaudulį: apie klasiką kalbama vartojant sovietinę retoriką. Herojai per kelis dešimtmečius pakito, o vertinimų kryptys ir pagarbos ritualai – tie patys.
Teisus buvo filosofas Romualdas Ozolas, prieš septynerius metus viename interviu pasakęs: Nepriklausomybės laikotarpio lietuvių literatūros knygų knyga dar neparašyta. Sovietmečiu toks kūrinys, R. Ozolo nuomone, buvo Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Pridurčiau, kad antisovietinė to laiko knygų knyga buvo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Kada subręs naujas rašytojas-konstruktorius, pajusiantis mūsų negalias, kilusias iš praeities? Kada nustatysime naują santykį su Maironiu, kurį čia traktuoju kaip mūsų literatūros ir kultūros istorijos simbolį?
III
Balandžio mėnesio spaudoje publikuoti prozos kūriniai byloja, kad ši literatūros rūšis virto televizoriaus ekranu, kuriame rodomas moralinis nuosmukis ir primityvi paleistuvystė. Gal siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į šias problemas, bet nejaugi nepakanka įvairiausių televizijos kanalų žinių, kriminalinių apžvalgų? Etinės rašytojų pozicijos ir normos teigimas primena Maironio laikus – XIX a. didaktų rašinius. Aišku, sąžinės tiesos yra amžinos, bet dėl pasenusių meninio pasaulėvaizdžio kūrimo principų jos tiesiog tampa nepriimtinos skaitytojui, nes atsiduoda naftalinu.
Akivaizdu, kad prozininkai tekstuose nevengia akcentuoti subtilaus savo žodžio ir sakinio meistriškumo. Apsakymuose nevyksta nei vidinis, nei išorinis veiksmas, žodis vartojamas tik dėl žodžio, veiksmas yra pati kalba, todėl tai primena rafinuotą rašytojų mėgavimąsi savo literatūriniais gebėjimais. Meninis tekstas nedaro skaitytojui jokio užtekstinio poveikio – perskaitai, pasigroži ir pamiršti.
Knieti retoriškai klausti: kas šiandien yra lietuvių literatūros avangardas? Kas nebijo stoti į pirmąsias gretas ir rizikuoti? Daugelis tik trypčioja vietoje ir tiražuoja save. Tie, kuriems nerūpi pelnas, vis dar įsikūrę idiliškame XX a. vidurio Lietuvos kaime. Rašytojui čia geriausia, saugiausia, randamos egzistencinės atramos. Pamirštama, kad nemaža dalis skaitytojų per neilgą gyvenimą nėra net matę žagrės. Posovietiniai autoriai yra egzodo kūrėjai tuo požiūriu, kad pasirinkę vidinę emigraciją. Mūsų išeivijai kartais priekaištaujama, kad ne visi žinojo, kas vyksta sovietinėje Lietuvoje, kad buvo „užsikonservavę“ nuo 1940-ųjų. Nepriklausomybės laikų pats į save emigravęs rašytojas vis dar gyvena jaunystės prisiminimais ir rašo apsakymus apie jaunimą, kurių šiandienos jauni žmonės tikriausiai neskaitytų.
Pasaulio literatūroje gausu prozininkų, tvirtinančių, jog norint parašyti gerą kūrinį reikia pažinti gyvenimą. Lietuvių autoriams rašymas atstoja gyvenimą – pakanka medžiagos iš praeities: jie ilgokai gyveno, o dabar jau tik rašo. Taigi sovietinis dvelksmas tikrai nestebina. Kolonizuoto teksto autoriui nereikia kitų žmonių, jis gali rašyti apie daiktus, gailėtis, atsiprašinėti jų. Turiu ir aš atsiprašyti ir gailėtis, kad šių autorių vaikystės reminiscencijos yra jau daug kartų skaitytos. Panašu, kad šiais metais dėl Maironio jubiliejaus atsigręžimų į vaikystę ir praeitį tik gausės. Proza tampa atsiminimais, kurie mažai skiriasi vieni nuo kitų.
IV
Poezijos reikalai dar prastesni. Emigracijos ir alkoholizmo problematika prozoje dar gali būti pateisinama, tačiau eilėraštis apie emigraciją skamba kaip kalambūras.
Šiais laikais poezija jau ne „sukalama“, o tik veblenama arba išrėkiama. Šizofreniškai trūksta poetinio vaizdo vientisumo, fragmentiškumas tapo mada. Viename interviu Vladas Braziūnas kalbėjo apie tai, kad eilėraštis yra savarankiškas pasaulis, turintis savas taisykles ir struktūrą. Dabartiniams poetiniams bandymams, spausdintiems kultūrinėje spaudoje, šio teiginio pritaikyti neįmanoma. Poetai jau viską žino, todėl klausti nėra prasmės. Kai nėra klausimo, stinga ir gilumos. Dar daugiau – beveik nėra poezijos, kurioje būtų nesitenkinama atsakymais.
Beveik visas kūrėjų dėmesys nukrypęs į poeto statusą. Eilėraštis suvokiamas ne kaip savarankiškas tekstas, o kaip priemonė savo keistam prestižui įtvirtinti. Paprastai tam puikiai tinka tariamas žvilgsnis į save nesuprantančiųjų poezijos akimis. Iš „didžiosios tėvynės“ atėjo tradicija, kad dažnokai eilėraštį svarbiau ne išgyventi, o tik sudainuoti. Jei kūrinys netapo šlageriu, vadinasi, jo nė nebuvo. O dainoje svarbesnė forma – skambesys ir rimas, bet ne turinys.
Visaip keikdami populiariąją kultūrą, poetai nevengia elgtis pagal jos taisykles: kuria necenzūrinių žodžių ir dailaus rimo derinį. Ši priešprieša – klasikinis televizijos laidos principas. Ne maironiška klasika rūpi poetams.
Įtvirtinus savo padėtį netikėtai paaiškėja, kad esama ir likimo draugų – kitų poetų. Tada randasi vieno kitam dedikuotų kūrinių. Savotiška vidinė korporacijos komunikacija, kažkodėl tapusi viešai prieinama.
Bet dažniausiai norint parašyti eilėraštį pakanka tiesiog fiksuoti nuotaiką. Jei tai padarė eilinis rašeiva, niekam nebus įdomu, tačiau jei autorius garsus ir tvirtai žino, kas yra gera poezija, – eilėraštis jau šio to vertas. Kaip stinga nesušukuoto jaunuolio garsiai pasakytos frazės: „Labanakt, poete.“
Daugelio balandį publikuotų poezijos kūrinių autoriai kuria eilėraščius, panašius ne į atvertį, o tik į užvertį. Svarbu efektingai pabaigti. Metafora ne sukuria prielaidas daugiau pasakyti apie tikrovę, o tarnauja kaip tikrovės skraistė, kuria prasmė užklojama ir užkoduojama. Įspėti tokius rebusus ne kiekvienam lemta. Metafora virsta tik savitiksliu grožiu. Beveik neeksperimentuojama, bandant sukurti poeziją be metaforos: eilėraštį, kuris nebūtų retorinis, tačiau vis tiek kalbėtų apie tikrovę tiesiogiai. Mūsų poetams menas – tai būdas maskuoti prasmę, nes tiesioginė mintis jiems vis dar atrodo pavojinga.
Kita kultūrinėje spaudoje publikuojamos poezijos rūšis – kontekstiniai kūriniai. Jų autoriai mėgaujasi tuo, kad žino situaciją, kurioje eilėraštis sukurtas. Skaitytojas nežino, todėl yra menkesnis. Autoriaus mintis jam lieka neprieinama. Tai – savotiškas vaizduotės lavinimo būdas, primenantis mums puikiai pažįstamą Ezopo kalbą. Kam ją vartoti, gyvenant laisvės sąlygomis, lieka mįslė. Peršasi tik viena prielaida: poetas iš tiesų rašo sau, o ne menkam skaitytojui... Jei kūrėjas nevengia taurelės (vėlgi pagal didžiosios kaimynės tradiciją), jis anksčiau ar vėliau taps liaudies numylėtu poetu.
V
Tokia „baisi“ buvo mūsų kultūrinė spauda balandžio mėnesį, o kad neimtų byrėti ašaros, einu Kauno gatve ir matau Maironį su praplyšusiais džinsais po kunigo sutana.
