Su jaunosios kartos poetu ir reperiu Ernestu Noreika-Beeta, 2012 išleidusiu savo pirmąją poezijos rinktinę „Povų ežeras“, kalbamės apie būsenas, kylančias iš buvimo skirtingose kultūrinėse ir buitinėse erdvėse, šiuolaikinio žmogaus, kuriančio poeziją, laikyseną.
Kuo poetas Ernestas Noreika skiriasi nuo reperio Beetos? Ar jie nepertraukinėja vienas kito, kai, pavyzdžiui, poetas rašo eilėraštį, o reperis (mintyse) jį iškart įgarsina?
Vienas rašo eilėraščius, kitas kuria repą. Repas nėra poezija, o poezija nėra repas. Nebent repuoji eilėraščius, o skaitai kokiame nors literatūriniame renginyje savo repo dainų tekstus. Tuo ir skiriasi. Abu daro panašius, tačiau tiek pat, kiek panašius, tiek ir skirtingus dalykus, tad tarpusavyje sugyvena ir nesipyksta. Jiems abiem užtenka mano galvoje verdančio minčių gėrimo, kurį kiekvienas savaip dozuoja.
Kaip apibūdintumei poezijos ir repo adresatų bendruomenes? Kuriai iš jų Tau norisi kalbėti dažniau?
Manau, kad tie, kurie skaito mano eilėraščius, greičiausiai net neklauso mano repo, o tie, kurie klauso mano repo, neskaito mano eilėraščių. Žinoma, yra ir išimčių. Tai turbūt normalu, nes vieni klausosi muzikos, kiti eilėraščių, tai dvi atskiros klausytojų bendruomenės, turinčios skirtingus kriterijus, kuriais besivadovaudamos ir seka mane kaip Noreiką arba kaip Beetą. Repas pasiekia daugiau žmonių, bet tik todėl, kad jis yra muzika, nes kai kurie klausosi neįsiklausydami, o žmonės, kurie ateina paklausyti mano skaitomų eilėraščių, stengiasi įsiklausyti (tikiuosi), nes jokio kito garsinio fono be mano skleidžiamų ir į laisvę paleidžiamų raidžių, limpančių į žodžius ir prasmes, nebūna. O kuriai norisi kalbėti dažniau, dar nepavyko išsiaiškinti, tikiuosi ir nepavyks. Kol kas susigyvenam visi „aš“ manyje ir nesipjaunam, užleidžiam vienas kitam vietą prisėsti prie kompiuterio klaviatūros ir nemaišydami leidžiam sau rašyti.
Svetainėje „Rasyk.lt“ esi parašęs, kad ne kiekvienas kuriantis eilėraščius jau yra Poetas. Kada, Tavo manymu, tas momentas, kai žmogus juo tampa, ateina?
Taip. Kaip ir ne kiekvienas retkarčiais kieme pažaidžiantis krepšinį yra krepšininkas. Tas momentas tikriausiai nežinomas. „Poetas“ yra labai gražiai skambantis žodis, kurį daugelis rašančiųjų eilėraščius norėtų dėvėti kaip visiems iš tolo matomą spindintį drabužį. Lyg daugiau nieko tame ir nebūtų. Nei juodo darbo, nei kokybės. Manau, kad „poetu“ save gali laikyti žmogus, kuris šį drabužį išauga, kuris nebetelpa į jį, kuriam svarbiausia yra rašyti kokybiškai, o ne kiekybiškai, nemąstant, ar kas nors jį laiko poetu. Šis žodis turi pats prisileisti. Beje, ne visiems tinka kai kurie drabužiai. O „poeto“ drabužis ir yra būtent tas „kai kuris“.
Galbūt būtų per drąsu teigti, bet didžioji jaunųjų rašytojų kartos dalis būtent svetainėje „Rasyk.lt“pradėjo formuotis kaip literatai, dalytis savo tekstais, mokytis komentuoti tekstus, atrasti literatūra besidominčius draugus. Smalsu paklausti, kokie dalykai ten dedasi dabar? Ir kokiu tikslu svetainėje vis dar būni pats?
Manau, kad to kažkam taip pat reikia ir šiandien. Yra gerų, yra blogų tekstų. Visada taip būdavo. Vis dar ten esu, nes smagu kartais kažką atrasti ir įvertinti, kad ir anonimiškai, tačiau vis tiek palikti kažkokį nuomonės gabalėlį. Tiesą sakant, nelabai ką ir pažįstu gyvai iš dabartinių ten besilankančių vartotojų, tad yra lengviau vertinti objektyviai, kiek tai įmanoma. Nesu labai dažnas šios svetainės svečias, kuris perskaitytų visus publikuojamus tekstus ir galėtų susidaryti nuomonę apie visumą.
Kokias knygas galėtumei įvardyti, kurios Tave suformavo kaip rašytoją?
Aš nelabai tikiu, kad jau esu suformuotas. Labiau besiformuojantis, formuojamas, pilstomas, graužiamas ir užpildomas. Niekada nesidariau jokių mėgstamiausių knygų šimtukų ar dešimtukų ir gaila, kad neturiu jokio mėgstamo rašytojo ar poeto, kuris verstų mane norėti rašyti taip gerai, kaip rašo jis. Ir tai visai ne dėl to, kad kažkas gali pamanyti, jog nevertinu gerų autorių ar pan., tiesiog taip yra. Prie nieko neprisirišu. Taip, kaip ir prie kismo, vykstančio už lango. Nežinau, kuris vaizdas mane formavo. Nežinau, kuris knygos langas vis dar atviras, o kuris užkaltas.
Kaip manai, kodėl šiais laikais daugiau nebeatsiranda vieną estetiką ar rašymo filosofiją propaguojančių poetų grupuočių (paskutiniai tokie, berods, buvo „Svetimi“)?
Galbūt dėl to, kad visi yra labai individualiam savo pasaulio matymo kampui atstovaujantys žmonės. Džiaugiuosi, kad vis daugiau atsiranda įdomių tekstų, kažko naujo, eksperimentinio. Drąsėja rašantys. Be to, ir nereikia vieną estetiką propaguojančių žmonių, reikia skaitytojų, suprantančių skirtingą rašymo eseistiką ar filosofiją. Poetai mėgina atrasti kažką savito. Kartais atrodo, jog tyčia stengiasi būti nepanašūs į nieką. Ir jei visa tai vyksta nuoširdžiai, organiškai, galime tik pasidžiaugti.
Ar galėtum teigti, kad šiais laikais dar egzistuoja rašytojų bohema?
Kas ta bohema, štai kur klausimas. Jei ir egzistuoja, tai jos forma tikrai ne tokia pat, kokia buvo anksčiau. Visi geria. Visi gėrė. Visi gers. Tik šiais laikais kažkaip nebe tiek. Arba tiek, bet viskas ne taip gražiai atrodo, nes „dabar“. Išgėrus kalbėtis apie literatūrą, ar tai bohema? Jeigu taip, tai ji egzistuoja. Kur nors garažuose tuo pat metu mechanikai „tvarko“ penktą degtinės butelį ir kalbasi apie naujai užsakytas variklio dalis, bet tai jau ne bohema. Nes ne viskas bohema, kas alkoholiu tviska. Bet jei jie dar rašytų gerus eilėraščius, tada būtų bohema, turbūt. „Bohema“ dar vienas gražus ir skambus žodis, kuris slepia vėmalus, nubėgusį moterų tušą, protingas arba neprotingas kalbas, išpurtusius veidus ir kepenų cirozę. Bohemos egzistavimo nepastebiu, tad, manau, kad nėra. Retkarčiais visi prisigeriam, baltą pegasą pasikinkom ir viskas. Po to mylimi darbai ir blaivybės dienos.
<...>
Toliau skaitykite Bernardinai.lt
