Ineza Juzefa Janonė – poetė ir prozininkė

Spalio 11 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, įvyko Inezos Juzefos Janonės kūrybos vakaras. Šie metai poetei ir prozininkei buvo ypač kūrybingi: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jos eilėraščių knygą Korta žaidėjo rankose, o „Vaga“ – apsakymų rinkinį atitrūkęs šešėlis. Šia proga surengtame vakare dalyvavo muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytoja Eugenija Vaitkevičiūtė, „Vagos“ redaktorė Ona Gudžiūnienė, smuiku griežė Kristina Katavičiūtė.

Poezijos rinkinį aptarė E. Vaitkevičiūtė. Pasak jos, naująją knygą galima laikyti literatūriniu įvykiu. Joje kur kas daugiau laisvės ir egzistencinių temų nei ankstesnėse. Kadaise I.J. Janonei buvo priekaištaujama dėl dirbtinio žodžių konstravimo, proziškumo, dabar šito išvengta. Eilėraščiams būdinga lėta literatūrinė tėkmė ir netikėtos filosofinės įžvalgos (pvz., eilėraštis Kai ateina ruduo…). Kritikė pabrėžė itin individualią poetės leksiką (vienatvė – tai atskirumas nuo bendruomenės, kuris ištinka, o vienišybė – sąmoningas individo pasirinkimas), minėjo šiame rinkinyje pasirodančius metempsichozės elementus (persikūnijimą po mirties į gamtos objektus) ir baigdama linkėjo, kad „korta taptų koziriu“.

E. Vaitkevičiūtei iš salės antrino poetas Donaldas Kajokas, pasidžiaugęs, kad I.J. Janonė sulaukė kūrybinės brandos momento. Ankstesni eilėraščiai jam nelabai patikę, nes juose sodrų, pilną energetikos buitinį vaizdą lydėdavo filosofavimas. Dabar jis jaučiantis, kad to perviršio nebėra. D. Kajokas teigė, kad rašytoja surado savitą kalbėjimo būdą, bet nėra gryna postmodernistė.

Pati poetė sakė, jog kai rašai, sunku paaiškinti, esi ar nesi postmodernistė, nes užrašytos jausenos neįmanoma įvardyti vienu žodžiu. Pradžioje patyrusi stiprią Salomėjos Nėries įtaką, kūrybą ji laikė kažkuo aukštesniu nei kasdienybė. O šiuo metu jai egzistuoja tik esatis, todėl rašant nebereikia būti pakylėtai virš gyvenimo, vaidinti poetės, pakanka kurti kuo įtaigesnį tekstą vartojant paprastus žodžius. I.J. Janonės vyro prozininko Jurgio Buitkaus manymu, kūrėjos atsinaujinimas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje, kai supaprastėjo jos požiūris į kūrybą, keitėsi pati literatūra. I.J. Janonė paskaitė savo eilių, štai vienas jos eilėraščių:

    Ant siūlelio
    kabaliuoja
    voriukas
    į save įsikibęs
    savo valstybėje
    dieną skina
    celebruodamas
    tylą
    trūksta žodžių
    išsakyti
    jo vienišybei
    užsispyrimui
    įsitvirtinti savyje
    tokiomis aplinkybėmis

O. Gudžiūnienė kalbėjo apie rašytojos prozą. Jos apsakymų tematika, vaizduojamoji erdvė nėra plati, gal tik viena kita novelė turi pretenzijų į epinį pasakojimą. Palyginusi keletą prozos sakinių su eilėraščiais, O. Gudžiūnienė įvardijo autorei būdingus poetinės prozos bruožus: efemeriškos nuotaikos, savistaba, savojo „aš“ nagrinėjimas, maksimalistinių tiesų raiška ir kt. Redaktorė atkreipė dėmesį į tai, jog rinkinį įrėmina kūrėjo portretas: pradžios apsakymas „Vėžė lapkričio sniege“ pasakoja apie jaunos mokytojos poetinius bandymus, o paskutinis – „Sūkuriuose“ – apie brandžios rašytojos išgyvenimus. Greta efemeriško dėstymo galima aptikti ir grotesko elementų (pvz., apsakyme apie muziejaus darbuotojų pataikavimą „Juokas“). Šiame apsakymų rinkinyje įprasminamas pažeidžiamas ir trapus gyvenimas.

Renginio pabaigoje I.J. Janonė užsiminė apie savo kūrybinius planus: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai jau įteikta jos ir J. Buitkaus kartu parašyta eseistikos knyga Buvo nebūtinai; ji rašanti ir romaną Visada su manimi.