Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Castaneda

2005-04-27
8-ojo dešimtmečio pradžioje per pasaulį nuvilnijo garsas apie Carlos Castaneda (Karlos Kastaneda), — nuostabų rašytoją, atskleidusį vakarietiškajam pasauliui naujus, labai neįprastus žinojimo klodus. Jo knygos išleistos didžiuliais tiražais ir išverstos į daugelį pasaulio kalbų (į lietuvių kalbą išverstos dvi iš jų – „Nepažįstama tikrovė“ („Saperate Reality“) ir „Kelionė į Ikstlaną“ („Jorney to Ixtlan“)). Savo knygose jis aprašo magiškąjį kario kelią, kurį jam atskleidė vienas Meksikos indėnas. Rašytojas tvirtina, kad jo knygose nėra meninės išmonės, visi aprašytieji faktai yra jo realiai išgyventi, tačiau knygos parašytos taip meistriškai, kad tampa nesvarbu, ar skaitai jas dėl tikroviškumo ar dėl meistriškumo.

Sam Keen’o interviu su Carlos Castaneda iš „Pasimatymo su Castaneda“, „Psychology Today“*, 1972.

SAM KEEN: Jūsų trijose knygose skaitydamas apie don Juan’ą (Chuanas), kartais imdavau įtarinėti, kad jis yra Carlos Castaneda vaizduotės kūrinys. Jis tiesiog per geras, kad būtų tikras – senas išmintingas indėnas, kurio žmogaus prigimties suvokimas gilesnis vos ne už bet kurio iš mūsų.

CARLOS CASTANEDA: Mintis, kad aš išgalvojau tokį personažą, kaip don Juan’as yra neįtikėtina. Jis yra visiškai ne tokia figūra, kurią mano europietiška intelektualinė tradicija būtų leidusi man išgalvoti. Tikrovė yra gerokai keistesnė. Aš net nebuvau pasiruošęs taip pakeisti savo gyvenimą, kaip jį pakeitė bendravimas su don Juan’u.

K: Kaip ir kur jūs susitikote su don Juan’u ir tapote jo mokiniu?

CC: Aš buvau bebaigiąs mokslus UCLA ir ruošiausi toliau studijuoti antropologiją. Norėdamas tapti dėstytoju, galvojau, kad gera pradžia būtų parašyti straipsnelį apie medicininius augalus. Nei minties neturėjau ieškoti tokių keistuolių, kaip don Juan’as. Su vienu savo moksladraugiu stovėjome kažkokioje autobusų stotelėje Arizonoje. Jis man parodė vieną seną indėną ir pasakė, kad pastarasis nusimano apie pejotą ir vaistažoles. Aš nutaisiau oriausią savo miną ir prisistatydamas don Juan’ui pasakiau: „Kiek žinau, jūs gerai nusimanote apie pejotą. Aš taip pat esu vienas pejoto ekspertų (mat buvau perskaitęs Weston La Barre’o „Pejoto kultą“), todėl gal jums būtų pravartu kartu papietauti ir pasikalbėti“. Ir ką gi, mano pasipūtimas išgaravo vos tik jam į mane pažvelgus. Nustėręs negalėjau visiškai nieko pasakyti. Paprastai labai agresyvus ir iškalbus, tąkart buvau akimirksniu nutildytas vien žvilgsniu. Po to pradėjau pas jį lankytis ir maždaug po metų jis man pasakė, kad yra nusprendęs perteikti man magijos žinias, kurias gavo iš savo mokytojo.

K: Bet tada don Juan’as nėra atskiras fenomenas. Galbūt egzistuoja savo žinias skleidžianti magų bendruomenė?

CC: Žinoma. Aš pažįstu tris magus ir septynis mokinius, bet jų yra daug daugiau. Jei paskaitysite ispanų Meksikos užkariavimo istoriją, sužinosite, kad katalikų inkvizitoriai stengėsi išnaikinti magiją, nes laikė ją velniška. Magija užsiiminėta šimtmečiais. Dauguma technikų, kurių mane išmokė don Juan’as yra labai senos.

K. Kai kurios magų kultivuojamos technikos yra plačiai naudojamos kitose okultinėse grupuotėse. Dažnai naudojamasi sapnais, kai norima rasti dingusius daiktus, sapnuose leidžiamasi į  „užkūnines keliones“. Tačiau po jūsų pasakojimo kaip don Juas’as su savo draugu don Genero (Chenero) dienos šviesoje „pradangino“ jūsų automobilį, beliko tik kasytis pakaušį. Kiek žinau ir hipnotizuotojai gali sukurti objektų atsiradimo ir dingimo iliuziją. Kaip manote, — gal buvote užhipnotizuotas?

CC: Galbūt ir įvyko kažkas panašaus. Bet, kaip sako don Juan’as, pirmiausia reikia paradėti nuo suvokimo, kad pasaulis yra nepalyginamai platesnis, nei mes pripažįstame. Mūsų įprastinius lūkesčius, kokia yra tikrovė, determinuoja socialinis konsensusas. Mes esame išmokyti, kaip matyti ir suprasti pasaulį. Socializacijos triukas yra įtikinti mus, kad visuotinai priimti susitarimai apibrėžia realaus pasaulio ribas. Tai, ką mes vadiname tikrove, tėra tik vienas visuotinio susitarimo toleruojamas būdas matyti pasaulį.

K. Tada magas, kaip ir hipnotizuotojas, sukuria alternatyvų pasaulį manipuliuodamas skirtingais  mūsų lūkesčiais ir užuominomis ir taip suprojektuoja socialinį konsensusą.

CC: Visiškai teisingai. Dabar aš pradėjau suprasti magiją vadovaudamasis Tallcott Parson’o interpretacijų idėja. Interpretacija – tai visuotina percepcijos ir kalbos sistema. Pavyzdžiui, šis kambarys yra interpretacija. Mes pakuojame į ryšulius atskirų percepcijų serijas – grindis, lubas, langą, šviestuvus, kilimėlius ir panašiai – kad sudarytume visumą. Pasaulis yra susitarimas. Interpretacijų sistema kažkuo panaši į vaikščiojimą. Mes turime mokytis vaikščioti, bet vos tik išmokstame, tampame kalbos sintaksės ir joje esančio suvokimo būdo subjektu.

K: Taigi magija, kaip ir menas, išmoko naujos  interpretacijų sistemos. Kai, pavyzdžiui, Van Gogh’as  atsisakė meninės tradicijos ir nupiešė „Žvaigždėtą naktį“, jis iš tikro sakė, jog yra ir kitoks būdas žiūrėti į daiktus. Žvaigždės yra gyvos. Jo sukasi savo energetiniuose laukuose.

CC. Iš dalies, taip. Tačiau yra ir skirtumas. Paprastai menininkas tik perdėlioja senas interpretacijas, atitinkančias jo narystę, susidedančią iš sugebėjimo būti ekspertu reikšmės užuominose, esančiose kultūroje. Pavyzdžiui, mano pirmoji narystė, kaip ir daugumos išsilavinusių vakariečių, priklauso europietiškajam intelektualiniam pasauliui. Negalima atsisakyti vienos narystės, negavus kitos. Galima tik perdėlioti interpretacijas.

K. Ar don Juan’as jus resocializavo ar desocializavo? Ar naujos reikšmių sistemos mokymas buvo tik metodas senos sistemos atmetimui, kad galėtumėte matyti pasaulį nustebusio vaiko akimis?

CC: Mes nesutarėme dėl to su don Juan’u. Aš sakiau, kad jis mokė mane pakeisti interpretacijas, tuo tarpu jis tvirtino, kad mokė mane iš viso jų atsikratyti. Mokydamas magijos, jis man suteikė naują interpretacijų rinkinį, naują kalbą ir naują būdą matyti pasaulį. Kartą aš paskaičiau don Juan’ui truputį Liudwig Wittgenstein’o lingvistinės filosofijos, tada jis nusijuokęs pasakė: „Tavo draugas Wittgenstein’as per smarkiai užspaudė savo nosimi kaklą, kad ką nors atrastų“.

K: Wittgenstein’as yra vienas filosofų, kuris suprastų don Juan’ą. Jo nuostata, kad žaidžiame daug kalbos žaidimų – mokslo, politikos, poezijos, religijos, metafizikos, kiekvienas su savo sintakse ir taisyklėmis – būtų leidusi jam suprasti, kad magija yra alternatyvi percepcijos ir reikšmės sistema.

CC: Bet don Juan’as galvoja, kad tai, ką jis vadina matymu (regėjimu) yra pasaulio suvokimas be jokio interpretavimo; tai yra, grynas nustebusiojo suvokimas. Magija yra priemonė tam pasiekti. Kad pralaužtume įsitikinimą, jog pasaulis yra toks, kokį mus išmokė jį matyti, reikia išmokti naujo pasaulio aprašymo – magijos – ir tada išlaikyti sena ir nauja kartu. Tuomet pamatai, kad nei vienas aprašymas nėra galutinis, kad galima praslysti tarp aprašymų; tada sustabdai pasaulį ir praregi. Lieka tik nuostaba, — gryna nuostaba, regint pasaulį be interpretavimo.

K: Ar tikite, kad įmanoma apeiti interpretavimą, naudojant psichodelinius narkotikus?

CC. Aš taip nemanau. Dažnai tenka dėl to ginčytis su tokiais žmonėmis, kaip Timothy Leary. Aš manau, kad jis improvizuoja iš europietiškos narystės pozicijų tik šiek tiek pertvarkydamas senus įpročius. Niekada nesu vartojęs LSD ir ką supratau iš don Juan’o pamokų yra tai, jog psichotropikai naudojami įprastinių apibūdinimų tėkmei sustabdyti, kad pagilėtų prieštaravimai interpretacijų sistemos viduje, kad susvyruotų tikrumas. Tačiau vien tik narkotikai tikrai neįgalins jus sustabdyti pasaulį. Kad tai pasiektumėte, reikia alternatyvaus įprastinio pasaulio aprašymo. Štai kodėl don Juan’as turėjo mane pamokyti magijos.

K: Yra įprastinė realybė, kuri, kaip mes vakariečiai manome, „Yra vienintelė tikrovė“, ir yra kita, atskira, magų tikrovė. Kokie jų esminiai skirtumai?

CC: Europietiškojoje narystėje priimta, kad pasaulis didžia dalimi sudarytas taip, kaip apie jį akys informuoja protą. Magijoje visas kūnas naudojamas kaip perceptorius. Kaip europiečiai mes matome pasaulį ana ten ir tarpusavyje jį komentuojame. Mes esame čia, o pasaulis yra ten. Mūsų akys maitina protą, ir mes neturime betarpiškų žinių apie daiktus. Magai tvirtina, kad toks akių perkrovimas nebūtinas. Mes suvokiame visu kūnu.

K: Vakarietis pradeda prielaida, kad objektas ir subjektas yra atskirti. Mes esame atskirti nuo pasaulio ir turime įveikti tam tikrą spragą, kad jį pasiektume. Don Juan’ui ir magiškajai tradicijai kūnas jau yra pasaulyje. Mes esame sujungti su pasauliu, o ne atskirti nuo jo.

CC. Teisingai. Magijoje naudojama kitokia įkūnijimo teorija. Užsiimant magija, sunkiausia yra suderinti ir sutvarkyti savo kūną, kad jis taptų geru receptoriumi. Europiečiai elgiasi su savo kūnais taip, lyg tai būtų objektai. Mes užpildome juos alkoholiu, netinkamu maistu ir troškimais. Jei blogai jaučiamės, sakome, kad tai bakterijos užpuolė mūsų kūną iš išorės, todėl skubiai pilame į jį vaistus, kad pagytume. Liga nėra mūsų dalis. Tuo tikėjo don Juan’as sakydamas, kad negalavimas – tai disharmonija tarp žmogaus ir jo pasaulio. Kūnas yra žinojimas ir su juo turi būti elgiamasi nepriekaištingai.

K: Tai panašu į Norman O.Brown’o idėją, kad vaikai, šizofrenikai ir apsėstieji suvokia daiktus ar net kitus asmenis, kaip jų pačių kūnų tąsą. Don Juan’as siūlo kažką panašaus sakydamas, kad iš žinių žmonių saulės rezginio išeina šviečiančios gijos, jungiančios juos su pasauliu.

CC: Gera skirtingų įkūnijimo teorijų iliustracija yra mano pašnekesys su kojotu. Kai jis priėjo prie manęs, aš pasakiau: „Sveikas, mažasis kojote. Kaip sekasi?“. O jis atsakė: „Gerai. O tau?“. Aš negirdėjau žodžių įprastu būdu. Tačiau visas mano kūnas žinojo, kad kojotas pasakė kažką, ką aš išverčiau į dialogą. Mano, kaip mąstančio žmogaus, prisirišimas prie dialogo toks stiprus, jog kūnas automatiškai išvertė į žodžius jausmą, kad gyvūnas kalbėjosi su manimi. Visada nežinomą suvokiame žinomo sąvokomis.

K: Kai jūs būnate šioje magiškoje sąmonės būsenoje, kurioje kalba kojotas ir viskas atrodo pamatuota, viskas spinduliuoja, rodosi, kad visas pasaulis yra gyvas, kad žmonės gyvena bendruomenėje, kurion įeina ir gyvūnai su augalais. Jei mes atmestume savo arogantišką nuostatą, jog esame vienintelė suprantanti ir komunikabili gyvybės forma, galėtume pastebėti su mumis kalbant įvairiausius daiktus.

John Lilly kalbėjo su delfinais. Gal būt mes nesijaustume tokie vieniši, jei galėtume patikėti, jog nesame vienintelė protinga gyvybė.

CC: Galėtume kalbėti su bet kokiu gyvūnu. Don Juan’ui ir kitiems magams mano pašnekesyje su kojotu nebuvo nieko neįprasto. Jie netgi sakė, kad aš galėjau susirasti sau į draugus patikimesnį gyvūną. Kojotai gudrauja, jais nereikia pasitikėti.

K: Kokie gyvūnai geriau tinka į draugus?

CC: Gyvatės yra nuostabūs draugai.

K: Man kartą teko kalbėti su gyvate. Vieną naktį aš susapnavau gyvatę namo, kuriame praleidau vaikystę, palėpėje. Aš paėmiau lazdą ir bandžiau ją nudobti. Ryte papasakojau sapną draugei ir ji mane perspėjo, kad nereikia žudyti gyvačių, net jei sapnuoji jas palėpėje. Ji pasiūlė, kad kitą kartą gyvatei pasirodžius sapne, aš ją pamaitinčiau ar padaryčiau ką nors, kad susidraugautume. Maždaug po valandos aš važiavau mopedu retai naudojamu keliu, kuriame ji – maždaug 1,5 m saulėkaitoje išsitiesusi gyvatė – manęs ir laukė. Aš pravairavau šalia, o ji nepajudėjo. Mes kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, po to aš nusprendžiau padaryti kokį nors gestą, rodantį jai, kad aš gailiuosi, jog sapne nužudžiau jos artimą. Pasilenkiau ir paliečiau jos uodegą. Ji susisuko leisdama suprasti, kad pernelyg skubinu mūsų suartėjimą. Tada aš atsitraukiau ir tik stebėjau. Maždaug po 5 minučių ji nušliaužė į krūmynus.

CC: Jūs jos nepakėlėte?

K: Ne.

CC:  Tai buvo labai geras draugas. Žmogus gali išmokti prisišaukti gyvates. Tačiau reikia būti labai geros formos, ramiam, susikaupusiam, draugiškoje nuotaikoje, be jokių dvejonių ar neišspręstų reikalų.

K: Tos gyvatės dėka supratau, kad mano jausmai gamtai visada buvo paranojiški. Aš laikiau gyvūnus ir gyvates  pavojingais. Po to susitikimo niekada nebegalėčiau užmušti gyvatės ir dabar labiau tikiu, kad mes galime turėti kažkokį gyvybinį ryšį. Mūsų ekosistema iš tikro gali savyje talpinti skirtingų gyvybės formų bendravimą.

CC: Don Juan’as apie tai turi labai įdomią teoriją. Augalai, kaip ir gyvūnai, veikia mus. Jis sako, kad neatsiprašius augalo už jo nuskynimą, galima susirgti arba gali įvykti nelaimingas atsitikimas.

K: Amerikos indėnai turėjo panašius įsitikinimus dėl jų užmušamų gyvūnų. Neatsidėkojus gyvuliui už jo atiduotą gyvybę mūsų gyvybės palaikymui, jo dvasia gali pridaryti bėdų.

CC: Mes esame susiję su visa gyvybe. Kiekvieną kartą, sužeisdami augalinę ar gyvulinę gyvybę, kažką negrįžtamai pakeičiame. Mes atimame gyvybę kad išgyventume, tačiau turime būti pasiruošę be pagiežos atiduoti ją patys, kai tam ateina laikas. Mes tokie svarbūs sau ir taip rimtai į save žiūrime, jog  pamirštame, kad pasaulis yra didinga misterija, galinti mus išmokyti, jei klausysime.

K: Galbūt psichotropiniai narkotikai akimirksniui ištirpdo izoliuotą ego ir įgalina mistinį susiliejimą su gamta? Dauguma kultūrų, išlaikiusių bendrumo tarp žmogaus ir gamtos jausmą, taip pat atlikdavo ceremonialinį psichodelinių narkotikų vartojimą. Ar jūs naudojote pejotą, kai kalbėjotės su kojotu?

CC: Ne. Visiškai nieko.

K: Ar ši patirtis buvo intensyvesnė negu ta, kai don Juan’as duodavo jums psichotropinių augalų?

CC: Daug intensyvesnė. Kiekvieną kartą gavęs psichotropinių augalų aš žinojau, kad esu kažką suvartojęs ir visada galėdavau ištirti savo išgyvenimų pagrįstumą. Bet kai kojotas kalbėjo su manimi, neturėjau jokių skydų. Negalėjau išsisukti paaiškinimais. Aš iš tikro buvau sustabdęs pasaulį ir trumpam iškritau iš europietiškos interpretacijų sistemos.

K: Ar tikite, kad don Juan’as didžiąją laiko dalį praleidžia tokioje būsenoje?

CC: Taip. Jis gyvena magiškame laike, retkarčiais pereidamas į įprastinį. Aš gyvenu įprastiniame laike, retkarčiais pereidamas į magiškąjį.

K: Tie, kas nukeliauja taip toli nuo daugumos išmintų takų, turėtų būti labai vieniši.

CC: Manau, kad taip. Don Juan’as gyvena pagarbios baimės pripildančiame pasaulyje, toli užnugaryje palikęs rutinos žmones. Kartą, būdamas su don Juan’u ir jo draugu don Genero aš pajutau tą vienatvę, kuria jie dalinosi, ir jų liūdesį palikus praeityje normalios visuomenės žabangas ir atsparos taškus. Aš galvoju, kad don Juan’as pavertė savo vienatvę į meną. Jis talpina savyje ir kontroliuoja asmeninę jėgą, nuostabą ir vienatvę, paversdamas menu. Jo menas yra  metaforiškas kelias, kuriuo jis keliauja. Štai kodėl jo mokymas turi tokį dramatišką atspalvį ir vientisumą. Jis iš anksto apgalvotai konstruoja savo gyvenimą ir savo mokymo manierą.

K: Pavyzdžiui, ar jis sąmoningai surežisavo alegoriją, kai išsivedė jus medžioti į kalvas?

CC: Taip. Jis nesidomėjo medžiokle nei kaip sportu, nei dėl maisto. Per tuos 10 pažinties metų don Juan’as, kiek man žinoma, yra užmušęs tik keturis gyvūnus ir tik tada, kai žinojo, kad jų mirtis buvo dovana jam visiškai taip pat, kaip  ir jo mirtis vieną dieną taps dovana kažkam. Kartą mūsų paspęstais spąstais pagavome triušį, ir don Juan’ui atrodė, kad aš turiu jį užmušti, nes triušio laikas buvo jau pasibaigęs. Mane užvaldė neviltis, nes staiga pasijutau, lyg aš būčiau tas triušis. Norėjau jį išlaisvinti, tačiau negalėjau atidaryti spąstų. Užgulęs per stipriai, atsitiktinai nulaužiau jam sprandą. Jau kuris laikas don Juan’as vis mokė, kad aš turiu prisiimti atsakomybę už buvimą šiame nuostabiame pasaulyje. Jis pasilenkė ir sušnibždėjo man ausin: „Aš juk sakiau tau, kad šiam  triušiui skirtas laikas klajoti po šią nuostabią dykumą baigėsi.“ Jis sąmoningai sudarė metaforą, kad parodytų man kario kelią. Karys – tai žmogus, medžiojantis ir akumuliuojantis asmeninę jėgą. Kad tai pasiektų, jis turi išsiugdyti kantrybę ir valią, apdairiai keliaudamas per pasaulį. Kad išmokytų mane, don Juan’as naudojo dramatiškas tikros medžioklės situacijas, nes jo pamokos buvo skirtos mano kūnui.

K: Paskutinėje knygoje „Kelionė į Ikstlan’ą“ jūs priešingu pakeičiate įspūdį, susidariusį po pirmųjų knygų, kad pagrindinis metodas, kuriuo don Juan’as ruošėsi jus mokyti magijos yra psichotropinių augalų vartojimas. Kaip jūs dabar suprantate psichotropikų vietą jo mokyme?

CC: Psichotropinius augalus don Juan’as naudojo tik viduriniu mano  mokinystės laikotarpiu, kadangi aš buvau labai bukas rafinuotas ir pasipūtęs. Aš įsikibęs laikiausi savojo pasaulio aprašymo, kaip vienintelės įmanomos tikrovės. Psichotropikai padarė spragą mano interpretacijų sistemoje. Jie sugriovė mano dogmatišką užtikrintumą. Tačiau aš sumokėjau didžiulę kainą. Ištirpus mano pasaulį tvirtai laikiusiems klijams susilpnėjo mano kūnas ir prireikė mėnesių atsigauti. Aš buvau neramus ir funkcionavau labai žemame lygmenyje.

K: Ar don Juan’as reguliariai vartoja psichotropinius narkotikus, kad sustabdytų pasaulį?

CC: Ne. Jis tai gali padaryti savo valia. Jis sakė, kad mano pastangos matyti (regėti) be psichotropinių augalų būtų bevaisės. Tačiau jei aš elgsiuosi kaip karys ir prisiimsiu atsakomybę, man jų nebereikės, nes jie tik silpnina mano kūną.

K: Tai turbūt gerokai šokiruos daugumą jūsų gerbėjų. Jūs laikomas tartum šventuoju psichodelinės revoliucijos patronu.

CC: Taip. Žmonės turi keletą keistų idėjų apie mane. Kartą ėjau į paskaitą California valstijos Long Beach’e, kai vienas mane pažinęs vaikinas, rodydamas į mane pirštu, pasakė merginai: „Ei, juk tai Castaneda.“ Ji tuo nepatikėjo, nes buvo įsitikinusi, kad aš turiu būti labai mistiškas. Kitas draugas turi parinkęs apie mane sklindančių istorijų su bendra nuomone, kad aš esu mistiškas.

K: Mistiškas?

CC: Taip, kad aš vaikštau basas kaip Jezus Kristus. Dar galvojama, kad didesniąją laiko dalį aš esu suakmenėjęs. Taip pat aš nusižudžiau ir miriau keliose skirtingose vietose.

Vienas mano moksladraugis vos neapspango, kai ėmiau kalbėti apie fenomenologiją ir narystę, apie suvokimo praplėtimą ir socializaciją. Žmonės nori, kad jiems būtų liepiama atsipalaiduoti, o po to „užsivesti“ iki proto aptemimo. O man svarbu suprasti.

K: Informacijos vakuume gandai greit pasklinda. Mes kažką dar žinome apie don Juan’ą, bet nieko apie Castanedą.

CC. Tai yra iš anksto numatyta kario gyvenimo dalis. Tam, kad šmižinėtum  po skirtingus pasaulius, reikia būti nepastebimam. Kuo daugiau esi žinomas, tuo daugiau užgožiama tavo laisvė. Negali pajudėti, kai žmonės tvirtai įsitikinę tuo, kas tu esi ir kaip tu elgiesi. Vienas pirmiausių dalykų, kurių mane išmokė don Juan’as buvo tai, kad aš privalau ištrinti savo asmeninę istoriją. Jei truputis po trupučio sukuri miglą aplink save, niekas tavęs nelaiko savaime suprantamu ir tau lieka daugiau vietos pasikeitimui. Dėl šios priežasties aš vengiu mano paskaitų įrašinėjimo ir fotografijų.

K: Galbūt mes galime būti asmeniški, nebūdami istoriniai. Dabar jūs menkinate jūsų psichodelinės patirties, susijusios su jūsų mokinyste, svarbą. Bet ir neatrodo, kad išdarinėtumėte tokius triukus, apie kuriuos rašote, kaip apie magų arsenalą. Kurie don Juan’o mokymo elementai jums atrodo svarbūs? Ar jie jus pakeitė?

CC: Labiausiai man imponuoja buvimo kariu ir žinių žmogumi idėjos, turint viltį kada nors sustabdyti pasaulį ir regėti. Jos suteikė ramybę ir pasitikėjimą mano sugebėjimu kontroliuoti pasaulį. Tuo metu, kai sutikau don Juan’ą, turėjau nedaug asmeninės jėgos. Mano gyvenimas buvo nenuspėjamas. Aš buvau nukeliavęs ilgą kelią nuo savo gimtinės Brazilijoje. Išoriškai atrodžiau  agresyvus ir pasipūtęs, bet viduje buvau neryžtingas ir nepasitikintis savimi. Don Juan’as kartą apkaltino mane, kad esu profesionalus vaikas, nes tiesiog pertekęs savigaila. Jaučiausi kaip lapas vėjyje. Kaip dauguma intelektualų  buvau tarsi prispaustas prie sienos. Neturėjau kur eiti. Nemačiau gyvenime nieko tokio, kas tikrai mane jaudintų. Galvojau, kad viskas, ką galiu padaryti, tai pabandyti pakeisti savo nuobodų gyvenimą ateityje ar susigalvoti dar rafinuotesnių pasilinksminimo formų, tokių kaip psichodelikų ir kanapių vartojimas ar seksualiniai nuotykiai. Visa tai dar labiau stiprino mano introspekcijos įprotį. Aš buvau nukreiptas į save ir kalbantis su savimi. Vidinis dialogas nutrūkdavo retai. Don Juan’as nukreipė mane į išorę ir išmokė mane akumuliuoti asmeninę jėgą.

Manau, kad yra kitas gyvenimo būdas, jei nori būti dvasiškai pakilus.

K: Atrodo, kad užkibote ant seno filosofų triuko, kai jums buvo priešpastatyta mirties sąvoka. Buvau pritrenktas, kaip klasiškai prie to privedė don Juan’as. Man teko kažką girdėti apie Platono idėją, jog filosofas turi išstudijuoti mirtį, kad galėtų suvokti tikrą pasaulį ir apie Martin Heidegger’io žmogaus apibrėžimą, kaip buvimą mirties link.

CC: Taip, bet don Juan’o požiūris turi keistą nuokrypį, susidarantį dėl magijos tradicijos, kad mirtis yra fizinis dalyvavimas kažko, ką galima pamatyti. Viena magiškųjų interpretacijų yra ta, kad mirtis stovi mūsų kairėje. Mirtis yra nešališkas teisėjas, visada pasakantis tiesą, visada duodantis teisingą patarimą. Mirtis juk niekur neskuba. Ji pasieks tave rytoj ar kitą savaitę, ar už 50 metų. Jai nėra skirtumo. Akimirka, kai prisimeni, kad galų gale mirsi, pastato tave į vietą.

Aš galvoju, kad neišreiškiau šios idėjos pakankamai aiškiai. Interpretacija „Mirtis tau iš kairės“ – tai ne intelektualinė sąvoka magijoje; tai percepcija. Tinkamai nuderinus kūną pasaulio atžvilgiu ir pasukus akis kairėn, galima tapti ypatingo įvykio liudininku – išvysti šešėlišką mirties buvimą šalia.

K: Egzistencialistinėje tradicijoje po diskusijų apie mirtį paprastai prasideda diskusijos apie atsakomybę.

CC: Tokiu atveju don Juan’as yra geras egzistencialistas. Kai nėra būdų sužinoti, ar liko dar bent viena minutė gyventi, reikia gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė minutė. Kiekvienas veiksmas yra paskutinis kario mūšis. Todėl viskas turi būti atlikta nepriekaištingai. Nieko negalima palikti neužbaigto. Ši idėja mane labai išlaisvino. Dabar aš čia kalbu su jumis ir galiu niekada negrįžti į Los Angeles. Bet tai neturi jokios reikšmės, nes prieš atvykstant aš pasirūpinau viskuo.

K: Šis mirties ir ryžto pasaulis yra labai tolimas nuo psichologinių utopijų, kuriose begalinio laiko vizija sugriauna pasirinkimo tragiškumą.

CC: Kai mirtis stovi tavo kairėje, pasaulis kuriamas sprendimų seka. Joje nėra nei didelių, nei mažų sprendimų, tik tiek, dėl kurių apsispręsti reikia tuojau pat. Ir nėra laiko dvejonėms ar savigraužai. Jei švaistai laiką atgailavimams dėl to, ką padarei vakar, praleidi sprendimą, kurį turi padaryti šiandien.

K: Kaip don Juan’as mokė jus būti ryžtingu?

CC: Jis mokė mano kūną veiksmais. Mano ankstesnis įpratimas buvo viską palikti neužbaigus ir niekada nedaryti jokių sprendimų. Jie  man buvo bjaurūs. Atrodė negarbinga tokiam jautriam vyriškiui kažkam ryžtis. Vieną dieną don Juan’as manęs paklausė: „Tu galvoji, kad mes esame lygūs?“ Aš buvau universiteto studentas, intelektualas, tuo tarpu jis tebuvo senis indėnas, bet aš atlaidžiai pasakiau: „Žinoma, mes esame lygūs“. O jis atrėžė: „Aš taip nemanau. Aš esu medžiotojas ir karys, o tu esi parazitas. Aš esu pasiruošęs bet kuriuo momentu atsiskaityti už savo gyvenimą. Tavo neryžtingas ir liūdnas gyvenimiūkštis nelygus manajam.“ Ką gi, aš baisiai įsižeidžiau, ir būčiau pabėgęs, bet mes buvome kažkur tyruose. Todėl aš atsisėdau ir paskendau svarstymuose. Ruošiausi palaukti, kol jis nuspręs eiti namo. Po daugelio valandų aš supratau, kad don Juan’as stovės čia amžinai, jei jam taip reikės. Kodėl gi ne? Žmogui, turinčiam tik jėgą, be jokių neužbaigtų darbų. Galų gale aš supratau, kad šis žmogus, tai ne mano  tėvas, kuris sugalvotų 20 scenarijų sutikti Naujuosius metus, o paskui visus juos atšauktų. Don Juan’o sprendimai buvo neatšaukiami, jei jis taip norėjo. Jo sprendimą panaikinti galėjo tik kitas sprendimas. Tada aš priėjau ir paliečiau jį, jis pakilo, ir mes grįžome namo. Šis įvykis man padarė milžinišką įtaką. Jis įtikino mane, kad kario kelias yra kupinas jėgos, pilnakraujis gyvenimo būdas.

K: Svarbus ne apsisprendimo turinys, bet būti ryžtingam.

CC: Tai ir yra tai, ką don Juan’as laiko gesto įvaldymu. Gestas – tai iš anksto apgalvotas veiksmas, atliekamas dėl jėgos, atsirandančios iš apsisprendimo. Pavyzdžiui, jei karys randa sustingusią ir šaltą gyvatę, jis gali kovoti, kad išrastų būdą ją nugabenti į šiltą vietą taip, kad jo neįkąstų. Karys atliktų šį gestą dėl atlikimo. Bet padarytų tai idealiai.

K: Atrodo, kad yra daug paralelių tarp egzistencializmo  ir don Juan’o mokymo. Tai, ką pasakėte apie ryžtingumą ir gestą rodo, kad don Juan’as, kaip Nietzsche (Ničė) ar Sartre’as, tiki, jog fundamentaliausias žmogaus sugebėjimas  yra greičiau valia, nei protas.

CC: Galvoju, kad taip. Kalbėsiu už save. Tai, ko noriu pasiekti ir ką, galimas daiktas, sugebėsiu padaryti, yra atimti kontrolę iš proto. Visą mano gyvenimą viską valdė protas ir jis greičiau mane užmuš, nei atsisakys valdžios. Vienu mano mokinystės metu mane apėmė gili depresija. Buvau apimtas siaubo, liūdesio ir minčių apie savižudybę. Tada don Juan’as mane įspėjo, kad tai tik vienas proto triukų išlaikyti valdžią. Jis sakė, kad tai protas verčia kūną justi, kad gyvenimas netenka prasmės. Kai tik protas įsivelia į šį mūšį ir jį pralaimi, tada jis užima jam, kaip kūno įrankiui, deramą vietą.

K: „Širdis turi savas priežastis, nesuprantamas protui“, lygiai taip ir visas kūnas turi savų.

CC: Čia ir pakastas šuo. Kūnas turi savo valią. Tiksliau valia yra kūno balsas. Dėl šios priežasties don Juan’as be paliovos pateikdavo savo mokymą dramatiška forma. Mano intelektas galėjo lengvai atmesti magiškąjį don Juan’o pasaulį kaip nesąmonę. Užtat tuo buvo suviliotas mano kūnas. O kūnui kartą nugalėjus, buvo išrinkta nauja valdžia.

K: Mane sudomino don Juan’o sapnų valdymo technika, siūlanti valingą sapnų vaizdų valdymo galimybę. Jis tartum įsteigia pastovią ir patikimą vidinės erdvės observatoriją. Papasakokite apie don Juan’o sapnavimo techniką.

CC: Sapnavimo gudrybė yra gana ilgai išlaikyti sapnuojamus vaizdus, kad atidžiai juos išžvalgytum. Norint pasiekti tokią kontrolės kokybę, reikia iš anksto pasirinkti  kokį nors daiktą ir išmokti jį surasti sapne. Don Juan’as patarė kaip atskaitos tašką tam naudoti mano rankas ir pervedinėti dėmesį nuo jų  prie vaizdinių. Po keleto mėnesių aš išmokau surasti rankas ir sustabdyti sapnavimą. Aš buvau taip sužavėtas šia technika, kad vos galėdavau sulaukti, kada reikės vėl eiti miegoti.

K: Ar sapno vaizdinių sustabdymas kuo nors panašus į pasaulio sustabdymą?

CC: Taip, panašus. Tačiau yra ir skirtumų. Kai jau gali susirasti rankas savo valia, supranti, kad tai tik technika. Toliau reikia išmokti kontrolės. Žinių žmogus privalo akumuliuoti asmeninę jėgą. Tačiau vien to nepakanka pasauliui sustabdyti. Dar reikalingas šioks toks atsisakymas. Reikia nutildyti plepėjimą, sklindantį iš mūsų proto, ir pasiduoti išoriniam pasauliui.

K: Ką iš tų daugelio pasaulio sustabdymo technikų, kurių jus išmokė don Juan’as, jūs tebepraktikuojate?

CC: Dabar pagrindinė mano disciplina yra sugriauti rutinas. Aš visada buvau labai rutiniškas žmogus. Net valgydavau ir miegodavau pagal tvarkaraštį. 1965 m. aš pradėjau keisti savo įpročius. Rašiau tyliomis nakties valandomis, miegojau ir valgiau, kai jutau tam poreikį. Dabar aš jau išardžiau tiek įprastinių savo veiklos būdų, kad greit galiu tapti nenuspėjamas ir stebėtinas sau pačiam.

K: Ši jūsų disciplina man primena Dzen istoriją apie du mokinius, besiginčijančius apie stebuklingąsias jėgas. Vienas tvirtino, kad jo sektos vadovas, stovėdamas viename upės krante, gali užrašyti Budos vardą ant skiautės, kurią kitame krante laiko jo mokinys. Kitas mokinys atkirto, kad šis stebuklas visai neįspūdingas. „Mano stebuklas,“ pasakė jis, „yra tas, kad jausdamas alkį aš valgau, o kai jaučiu troškulį, aš geriu.“

CC: Kaip tik šis įsitraukimo į pasaulį elementas ir padėjo man neiškrypti iš  don Juan’o parodytojo kelio. Nėra jokio reikalo peržengti šį pasaulį. Viskas, ką mums reikia žinoti, yra tiesiog mums prieš akis, jei tik atkreipiame dėmesį. Kai patenki į kitą realybę, kaip atsitinka pavartojus psichotropinių augalų, tereikia tik atsitraukti nuo to, ko tau reikia, ir pamatai stebuklingą įprastinės tikrovės įvaizdį. Mano gyvenimo būdas – tai ne interpretacija ar mistinė transcendencija, bet buvimas pasaulyje. Šis pasaulis yra kario medžioklės plotai.

K: Pasaulis, kurį pavaizdavote kartu su don Juan’u pilnas magiškų kojotų, užburtų karių ir nuostabių burtininkų. Nesunku suprasti, kaip jis galėjo jus įtraukti. Tačiau ką pasakytumėte apie šiuolaikinį miesto žmogaus pasaulį? Kurgi čia yra magija? Jei visi gyventume kalnuose, gal ir galėtume išsaugoti šią nuostabą. O kaip tai pasiekti, jei esi toli nuo tokios egzotikos?

CC: Kartą aš paklausiau to paties don Juan’o. Mes sėdėjome kavinėje Yuma’oje, ir aš pasakiau, kad turbūt galėčiau sustabdyti pasaulį ir praregėti, jei apsigyvenčiau laukinėje gamtoje kartu su juo. Pažvelgęs pro langą į pro šalį pravažiuojančius automobilius, jis atsakė: „Štai, ten yra tavo pasaulis.“ Dabar aš gyvenu Los Angeles’e ir suprantu, kad savo poreikiams patenkinti galiu naudotis ir šiuo pasauliu. Gyventi rutiniškame pasaulyje ir nebūti rutiniškam yra iššūkis. Ir tai įmanoma pasiekti.

K: Atrodo, kad masių triukšmingumas, pastovi įtampa sugriauna tylą ir nuošalumą, o tai yra kažkas priešinga pasaulio sustabdymui.

CC: Visai ne. Iš tikro triukšmas gali būti išnaudotas. Galima pasinaudoti greitkelio triukšmu, kad išmokytum save įsiklausyti į išorinį pasaulį. Sustabdę pasaulį, sustabdome tai, ką be perstojo palaikome vidiniu dialogu. Kartą sustabdę vidinį burbėjimą, nustojame palaikyti savo senąjį pasaulį. Sugriūva aprašymai. Nuo to prasideda asmenybės keitimasis. Susikoncentravęs ties garsais supranti, kad smegenys sunkiai gali suklasifikuoti visus garsus ir po kelių minučių liaujiesi bandęs. Tai skiriasi nuo vizualinės percepcijos, verčiančios mus formuoti kategorijas ir galvoti. Pasidaro taip ramu, kai gali išjungti kalbėjimą, skirstymą į kategorijas ir vertinimą.

K: Vidinis pasaulis keičiasi, o ką pasakytumėte apie išorinį? Mes galime revoliucionizuoti individualią sąmonę, visai nepaliesdami mūsų susvetimėjimą kuriančių socialinių struktūrų. Ar jūsų galvojime yra vietos socialinėms ir politinėms reformoms?

CC: Aš atvykau iš Lotynų Amerikos, kurioje intelektualai visada kalbėjo apie politiką ir socialines reformas, kur buvo numesta daugybė bombų. Tačiau revoliucija nedaug ką tepakeitė. Nedaug drąsos reikia susprogdinti pastatą, bet kad mestum rūkyti ar nustotum vis kažko trokšti, ar sustabdytum vidinį plepėjimą, reikia pakeisti save. Va, kur prasideda tikrosios reformos. Neseniai su don Juan’u buvome Tucson’e, kur vyko Žemės savaitės renginiai. Vienas žmogus skaitė paskaitą apie ekologiją ir karo Vietname baisumus. Jis visą laiką rūkė. Don Juan’as pasakė: „Negaliu įsivaizduoti, kad jis rūpintųsi kitų žmonių kūnais, kai taip nemėgsta savojo.“ Mes visų pirma turime rūpintis savimi. Man gali patikti man artimas žmogus tik tada, kai esu savo gyvybingumo viršūnėje, kai nesu prislėgtas. Kad pasiekčiau tokį būvį, mano kūnas turi būti tvarkingas. Visos revoliucijos turi prasidėti čia, šiame kūne. Aš galiu pakeisti savo kultūrą, bet tik iš tokio kūno vidaus, kuris yra nepriekaištingai suderintas su šiuo keistu pasauliu. Man tikras pasiekimas – tai menas būti kariu, ir tas menas, kaip sako don Juan’as, yra vienintelis būdas, leidžiantis subalansuoti žmogumi buvimo siaubą su žmogumi buvimo nuostabumu.


--------------------------------------------------
*Vertėjo pavardė žinoma


Jonas Matuza
 

Rašytojai

Karlosas  Kastaneda
1925 - 1998
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-29 18:49
g
g
Nuo straipsnio net galvą skauda... O va su jo knygom kas kita :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-28 11:58
optiMiste
dievinu C.Castaneda. šiaip lietuviškai yra išleisti du tomai po dvi jo knygas I tomas "Don Chuano mokymas" ir "Kita tikrovė" bei II tomas "Kelionė į Ikstlaną" ir "Sakmės apie jėgą". bandžiau ieškot daugiau išverstų į liet.k., bet nepavyko :(  būčiau be galo dėkinga, jei kas nors rastų (o gal net turi pas save) ir praneštų man, kur yra, arba paskolintų :) nelikčiau skolinga ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-27 23:34
Masque
Ups...labai paprastai viską radau prie rašytojo bibliografijos;)...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-27 23:30
Masque
Parašyta, kad "į lietuvių kalbą išverstos dvi iš jų – „Nepažįstama tikrovė“ („Saperate Reality“) ir „Kelionė į Ikstlaną“ („Jorney to Ixtlan“ Šiaip aš turiu viename tome "Kelionė į Ikstlaną" ir "Sakmės apie jėgą"... Ar tai priskiriama kaip vienai knygai "Kelionė į Ikstlaną"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-27 22:39
Mari Poisson
Kaip visada labai naudinga paskaityti ka galvoja protingesni uz mane:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą