Paulis Celanas (Paul Celan) – vienas žymiausių pokario austrų poetų. Gimė 1920 m. Černuovicuose, Bukovinoje, Rumunijos žydų šeimoje. Tikroji jo pavardė Paulis Leo Ančelis. Po sunkių karo išgyvenimų (per Antrąjį pasaulinį karą fašistiniuose lageriuose žuvo jo tėvai ir visi artimieji) P. Celanas apsigyveno Rumunijoje, kur iki 1948 m. dirbo leidyklos redaktoriumi, be kitų kūrinių versdamas į rumunų kalbą rusų klasikus. Poetas mokėjo vokiečių, rumunų, prancūzų, rusų, ukrainiečių ir kitas kalbas. 1948 m. poetas persikėlė į Vieną. Čia prasidėjo tikroji jo kūrybinės biografijos pradžia: išleistas jo pirmasis eilėraščių rinkinys Smėlis iš urnų (Der Sand aus den Urnen, 1948). Rinkinio eilėraštis Mirties fuga išgarsino poeto vardą, padarė didžiulę įtaką kelioms poetų kartoms Vakaruose. Šiame eilėraštyje nepaprastai muzikalia poetine kalba išreikštas visas karo ir pokario tragizmas, mesti kaltinimai hitlerizmui, rasizmui, bet kokiam žmogaus persekiojimui. Tai pagrindiniai vėlesnės P. Celano kūrybos motyvai. Jie vis stiprėjo, skambėjo vis drąsiau, ieškodami tobulos, šiuolaikiškos poetinės formos.
1950 m. poetas iš Vienos persikėlė į Paryžių, priėmęs Prancūzijos pilietybę, ir čia gyveno iki savo mirties. 1970 m. nepakeldamas sunkios gyvenimo ir kūrybos naštos, P. Celanas nusižudė, nesulaukęs paskutiniojo savo eilėraščių rinkinio, kuris jau buvo spaustuvėje, pasirodymo.
Daugelis jo eilėraščių, rodos, specialiai užšifruoti, ypač paskutinieji, parašyti prieš mirtį. Kartais jie subyra į atskiras, viena nuo kitos izoliuotas asociacijų grandines, atskirus žodžius bei ženklus. Tačiau išlieka vieninga jo pasaulėjautos sistema. Kartais vieną asociaciją, žodį, fonemą galima suvokti tik žinant visą poeto kūrybos kontekstą.
Per dvidešimt kūrybos metų poetas įgijo pasaulinę šlovę, išėjo nemažai jo poezijos rinkinių – Aguona ir atmintis (Mohn und Gedachtnis, 1952), Nuo slenksčio prie slenksčio (Von Schwelle su Schwelle, 1955), Kalbos grotos (Spragchgitter, 1959), Niekieno rožė (Die Niemandsrose, 1963), Alsavimo krypsnis (Atemwende, 1967), Gijų saulės (Fadensonnen, 1968), Šviesos prievarta (Lichtzwang, 1970) ir kt. Paskutiniųjų pavadinimai sunkiai išverčiami. Poetas daug ekperimentavo, ieškodamas kalbos ribų, vienintelės jį patenkinančios poetinės formulės.
P. Celanas ne tik rašė, bet ir daug vertė, visų pirma prancūzų ir rusų poetus (R. Šarą, A. Bloką, O. Mandelštamą, S. Jeseniną, A. Rembo, P. Valeri ir kt., V. Šekspyro sonetus). Manoma, kad būtent jie iš dalies ir formavo P. Celano literatūrinį skonį. Jį nagrinėję kritikai dar mini simbolizmą, manierizmą, siurrealizmą. Net gavęs aukščiausią Vakarų Vokietijos įvertinimą, Georgo Biuchnerio premiją, poetas savo kalboje akcentavo dabarties, šiuolaikškumo momentą kūryboje.
Pagrindinė P. Celano kūrybos idėjinė laiko gairė – amžiaus tragizmo pojūtis, revoliucijos bei maišto troškimas, žmogiškasis protestas (šį jausmą jam išugdė rusų poezija ir proza), formos prasme – drąsus lingvistinis ekperimentas, kuriame žodis švytėtų visomis spalvomis, būtų sugėręs dešimtmečių kūrybinius ieškojimus.
Jo lyrikoje ryški žmogaus susvetimėjimo tema, kurią autorius stengėsi išreikšti vis sudėtingesne poetika. P. Celanas gana sudėtingas ir nelengvai suprantamas poetas. Bet svarbiausia įsiklausyti į jo eilėraščių intonaciją, žodžius, pauzes, į juose plakančią jautrią širdį, prisimenant geriausius praeities ir nūdienos kūrėjus.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Aguona ir atmintis : eilėraščiai / Celanas Paulis ; iš vokiečių kalbos vertė S. Geda, V. Karalius. – Vilnius : Vaga, 1979. – 113 p.
P. Celano eilėraščių vertimų į lietuvių kalbą galima rasti ir austrų poezijos rinkinyje:
Dešimt austrų poetų : eilėraščiai / sudarė A. Gailius. – Vilnius : Vaga, 1991. – 264 p.
Nuorodos:
P. Celano eilėraščių iš rinkinio Aguona ir atmintis vertimai į lietuvių kalbą:
http://www.tekstai.lt/versti/celan/index.htm
Apie rašytojus savižudžius:
http://www.tekstai.lt/versti/savizudz.htm
