Federico Garcia Lorca - poetas, dramaturgas, eseistas, straipsnių autorius, lektorius, režisierius, aktorius, muzikantas, dailininkas, asociacijos „Generation of 1927“ narys (asociaciją sudaro grupė rašytojų, kurie atsovavo avangardizmo krypčiai literatūroje. Asociacijos nariais buvo Luis Cernuda, Jorge Guillen, Pedro Salinas, Rafael Alberti ir kiti).
Poetas gimė 1898 m. birželio 5 d. Fuentevakere – Piemenų šaltinyje, kaimelyje netoli Granados. Mano vaikystė – kaimas, laukai, piemenys, vienatvė, dangus. Paprasta. Viskas paprasta. Visada stebiuosi, kai kritikai mano eilėraščiuose atranda „drąsią poetinę išmonę”. Jokios išmonės, visos detalės tikslios, o neįprastos jos vien todėl, kad gana retai sutinkamas natūralus sugebėjimas matyti ir girdėti. Atrodytų, kas gali būti paprastesnio…
Nuo pat vaikystės Garcia Lorca augo apsuptas muzikos, o gamta jam nepašykštėjo klausos. Turėjo lakią fantaziją – šnekėdavosi su daiktais, juos personalizuodavo. Motina (Visentė Lorca Romero), pradinės mokyklos mokytoja, skambino fortepijonu, tėvas (Federico Garcia Rodriguez), ūkininkas, dainavo andalūziškas dainas, akomponuodamas gitara. Jau vaikystėje Lorca dalyvavo viešuose koncertuose, skambino Mocartą, Beethoveną, Chopiną. Kompozicijos jį mokė Verdžio mokinys Antonio Segura. Jis paskatino jaunuolį domėtis folkloru - Garcia Lorca ėmė gilintis į jį ne kaip mokslininkas, bet kaip poetas, stengdamasis pajusti dvasinį koloritą. Jis pats dainuodavo akomponuodamas gitara. Garcia Lorca netgi mėgindavo inscenizuoti liaudies dainas. Tos inscenizacijos – poetinio Federico Garcios Lorcos teatro užuomazga.
Iš pradžių Federico studijavo teisę Granados universitete, vėliau įstojo į Madrido universitetą. 1918 m. Garcia Lorca pradėjo mokytis Studentų rezidencijoje, laisvame universitete, kur paskaitas skaitė žymiausi Ispanijos rašytojai, mąstytojai, poetai Migelis de Unamuno, Juanas Ramonas Jimenezas, filologas Menendes Pidalis. Paskaitų skaityti atvažiuodavo prancūzų poetas ir eseistas Paulis Valery, architektas Le Corbuisier, reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einsteinas. Jo draugais tapo rašytojai Juan Ramón Jiménez ir Pablo Neruda, tapytojas Salvador Dalí ir kino režisieriums Louis Buñuel. Dalí ir Lorca susitiko 1923 metais. García Lorca nuo pat pradžių žavėjosi Dalí asmenybe ir išvaizda, tačiau dailininkas taip pat pripažino jo García Lorca darbai jam daro gilų įspūdį. Buñuel ir Dalí sukurė garsų trumpametražį filmą Un Chien Andalou (1928) (Andalūzijos šuo), o Lorcos draugystė su Dalí, įkvėpė jį eilėraščiui. Studentų rezidencijoje poetas praleido dešimt metų intensyviai studijuodamas pasaulinę filosofiją ir literatūrą. 1923 metais García Lorca gavo teisininko diplomą, tačiau niekada net nebandė užsiimti teisininko veikla.
Poetas nemėgo daug kalbėti apie poeziją, nors jo kritinės mintys aštrios. Jo paskaitoms apie poeziją svetimas akademinis sausumas, mintys gilios, aistringos: Ką aš galėčiau pasakyti apie Poeziją… Ką žmogus gali pasakyti apie debesis, dangų? Žiūrėk, įsižiūrėk – štai ir viskas. Ir tu suprasi, kad poetas nieko negali pasakyti apie poeziją. Tai kritikų ir profesorių reikalas. O poetas – nei tu, nei aš, nei kuris kitas – nežino, kas yra poezija. Štai ji. Žiūrėk – ugnis mano rankose. Aš ją suprantu, jaučiu, moku su ja dirbti, bet be „literatūros” negaliu apie ją kalbėti.
Garcia Lorca debiutavo prozos knyga Įspūdžiai ir peizažai 1918 m. – kelionių po Ispaniją lyriniu dienoraš2iu. Pirmas poezijos rinkinys pasirodė 1921 m. - Eilėraščių knyga, kurią poetas apibūdino kaip netvarkingus lapelius, kuriuose atsispindi tikslus jaunystės dienų atvaizdas.
Svarbus momentas García Lorca kūryboje buvo folkloro festivalis „Fiesta de Cante Jondo“ 1922 metais, kur jį įkvėpė čigonų folkloro tradicijos ir muzika. Knygos Poema del Cante Jondo (1931) ir Primer Romancero Gitano (1924-1927) išleista 1928 metais, padarė García Lorca Andalūzijos poetu. Pastaruosiuose darbuose jis perėmė senas balades ir mitologiją, kad išreikštų savo tragišką požiūrį į gyvenimą. Tai du patys originaliausi, ryškiausi Federico Garcia Lorcos eilėraščių rinkiniai, ispanų ir pasaulinės poezijos brangakmeniai.
1926 m. Federico García Lorca parašė kūrinį Nuostabi batsiuvio žmona (vaidinimas pirmą kartą pastatytas 1930 metais).
1927 metais García Lorca užsitarnavo didžiulę šlovę su istorine – romantine drama Marina Pineda, kuriai dekoracijas peišė pats Salavador Dali. 1928 metais, kai buvo išleistas Primer Romancero Gitano, Lorca buvo gerai žinomas poetas ir jau minėtos asociacijos aktyviausias narys.
1929-30 metais García Lorca gyveno Niujorke, Kolumbijos universiteto studentų bendrabutyje. Išgyveno kultūrinį šoką, nes nemokėjo anglų kalbos. Tačiau savo ankstesniuose laiškuose, jis su entuziazmu kalbėjo apie amerikietišką teatrą. Pesimistinės nuotaikos atsispindi ir 1940 metais išleistoje knygoje Poeta en Nueva York. Miestas jam paliko labai niūrų įspūdį, todėl jis išvyko į Havaną.
Po trumpo vizito Kuboje, García Lorca grįžo į Ispaniją 1931 metais, kur tęsė pjesių rašymą. Jis tapo keliaujančios teatro trupės „La Barraca“ vadovu ir su savo spektakliais važinėjo po provinciją. Po draugo matadoro mirties, García Lorca parašo vieną geriausių savo eilėraščių Lanto por Ingacio Sanchez Mejias (1935).
García Lorca eksperimentavo teatre – vienas tokių eksperimentų buvo lėlių teatras Titeres de Cachiporra (1949) ir El Retablillo de Don Cristobal (1938). 1933 metais jis parašė dvi surrealistines dramas: El Publico (apie komercinį teatrą ir visuomeninę tvarką) ir Asi que pasen cinco anos (alegorija prarastam laikui).
Blood Wedding - pirma García Lorca urbanistinės trilogijos dalis famous, pastatyta 1933 metais. Yerma - antroji trilogijos dalis, pastatyta 1934 metais, vaizdavo vedybinį konfliktą. The House of Bernarda Alba, parašyta tik prieš García Lorca mirtį 1936 metais ir išleista 1945, vaizduoja tironę motiną Bernarda Alba ir jos dukteris.
1936 m. prasidėjo ispanų pilietinis karas. García Lorca buvo opozicijos pusėje. Rašytojas slėpėsi nuo kareivių, tačiau buvo surastas. 1936 m. rugpjūčio 19 d. naktį poetas buvo sušautas be teismo ir palaidotas savo paties iškastoje duobėje. Jo žūties aplinkybes vis dar gaubia paslaptis.
Įspūdingiausi Lorca kūriniai yra dramos, pripažintos visame pasaulyje. Tiek pjesėse, tiek eilėraščiuose Lorca balansuoja tarp tradicinių dalykų ir modernizmo, tarp mitologijos ir populiariosios kultūros.
Lietuvos teatruose pastatyti spektakliai:
Bernardos Albos namai. 1964 m. (H. Vancevičius)
Netekėjusi Donja Rosita arba Gėlių kalba. 1976 m. (G. Padegimas)
Dono Kristobalo balaganėlis. 1986 m. (V. Mazūras)
Dono Perlimplino meilė. 1986 m. (V. Mazūras)
Albos namai. 1990 m. (J. Smoriginas)
Jerma. 1992 m. (G. Padegimas)
Jerma. 1992 m. (M. Zaikauskas)
Kruvinos vestuvės. 1993 m. (H. Vancevičius)
Jeigu praeitų penkeri metai. 1993 m. (G. Varnas)
Publika. 1996 m. (G. Varnas)
Bernardos Albos namai. 2000 (A. Cholina)
Donja Rosita arba Gėlių kalba. 2003 (G. Varnas)
Lorca mirė 1936 m. rugpjūčio 19 d. naktį. Jis buvo sušaudytas frankistų. Nužudymo faktas ir aplinkybės ilgai laikytos paslaptyje ir gaubtos melu.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Liūdniausias džiaugsmas : eilėraščiai / [iš ispanų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela]. - Vilnius : Vyturys, 1998. - 191 p.
Kryžkelė : eilėraščiai, romansai, "Bernardos Albos namai" / iš isp. k. vertė A. Churginas. - Vilnius : Vaga, 1966. - 151 p.
Nuorodos:
S.Gedos vertimai:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=699&kas=straipsnis&st_id=2619
J.V. Nistelio vertimai:
http://katekizmas.group.lt/text/zzz/lorca.htm
Eilės angliškai:
http://www.tonykline.co.uk/Browsepages/Spanish/FiveintheafternoonLorca.htm
http://www.artofeurope.com/lorca/
„Duendės teorija ir žaismai”:
http://www.tonykline.co.uk/Browsepages/Spanish/LorcaDuende.htm
Lorca piešiniai:
http://xray.sai.msu.ru/~belokurkas Garsija Lorko/lorka/title.html
