Apie:
Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) - prancūzų-lietuvių ar lietuvių-prancūzų rašytojas (dažnai rašoma lietuvių kilmės prancūzų rašytojas) gimė 1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (Gudija), o mirė 1939 m. kovo 2 d. Fonteneblo netoli Paryžiaus. Tai neeilinė asmenybė, dviejų kultūrų sandūros poetas ir prozininkas intelektualas, simbolistas pirmaisiais kūriniais bei mistikas, uždaros erdvės poetas. Taip trumpai ir šykščiai būtų galima apibūdinti šį didįjį prancūzų-lietuvių rašytoją, kurio šaknys ir vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bajorų šeimos dvare Čerėjoje, o gyvenimas ir kūryba neatsiejami nuo Prancūzijos širdies – Paryžiaus.
Tokių dviejų kultūrų sandūros rašytojų turime ir daugiau: lenkų-lietuvių poetas Adomas Mickevičius, vokiečių kalba lietuviška tematika rašęs Johanesas Bobrovskis, rusų ir lietuvių kalba kūręs poetas bei diplomatas Jurgis Baltrušaitis, iš Lietuvos kilęs ir Lietuvos bajorų gyvenimą vaizdavęs Česlovas Milošas, taip pat du žydų tautybės rašytojai Ischokas Meras ir Grigorijus Kanovičius.
Poeto vaikystė prabėgo atšiaurioje Čerėjos dvaro aplinkoje, amžinai šaltuose menkai kūrenamuose namuose tarp nuolat besivaidijančių tėvų. Keista pora jo tėvai: Lietuvos bajorų palikuonis karininkas tėvas ir Lenkijos žydo duktė motina, ilgą laiką gyveno nesusituokę dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos. Pagaliau tėvų santuoka virto savotišku iššūkiu tai neapykantai ir priešpriešai. Tėvo nedomino nei namai, nei dvaro reikalai. Jis laiką leisdavo bajorų pobūviuose, medžioklėse ir kelionėse po Europą. Dvaro ūkio valdymas gulė ant motinos pečių, ir tai kėlė nuolatinę nesantaiką šeimoje.
1889 m. Oskaras išvežamas mokytis į garsų Paryžiaus licėjų, nes tėvas norėjo, kad sūnus įgytų tinkamą prancūzišką išsilavinimą. Trumpam į Čerėją jis grįžta jau paauglys. Tai jo svajonių vieta, apie kurią kuriamas beveik mitas. Baigęs licėjų, studijuoja Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Jo šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba yra tobula, prilygstanti XVIII a. prancūzų enciklopedistų kalbai. Be šitų studijų, jis išmoksta keletą Europos kalbų, kuriomis laisvai kalba. Pirmieji jo kūriniai priešiškai sutinkami kritikų. Išgyvenęs skaudžią dvasinę krizę, klajodamas po Europos miestus, poetas tarsi semiasi iš gyvenimo patirties. Bičiulius, pažinojusius Oskarą kaip kupiną gyvenimo džiaugsmo, elegantišką džentelmeną, nustebina jo „Nuopuolių poema“, kupina vidinių išgyvenimų, kančios, pasibjaurėjimo kiek palaidu ir nerūpestingu išoriniu gyvenimu. Tačiau ir toliau pagrindinės jo kūrybos temos – gimtinės ir vaikystės namų ilgesys, praeities prisiminimas, nesulaikoma laiko tėkmė, viską paverčianti šešėliais ir iliuzija. Labai svarbią vietą jo kūryboje užima moters tema, jos artumo ir meilės paieška. Moteris – ir nuolatinio nusiraminimo, ir dvasios ramybės sala, ir nežmoniško pasibjaurėjimo bei donžuaniško aistrų malšinimo šaltinis. Tokį priešiškumą moteriai pirmiausia sukelia vaikystėje motinos perdėtas meilumas, o vėliau nelaiminga meilė vokiečių poeto Heinricho Heinės brolio Gustavo anūkei Emmy von Heine-Geldern, su kuria jis susipažįsta Venecijoje ir įsimyli, bet ji išteka už kito jaunuolio. Tos meilės atgarsių gausu visoje jo kūryboje, o ypač autobiografiniuose romanuose „Meilės įšventinimas“ ir „Zborovskiai“ bei vėlesnėje poezijoje.
O. Milašius labai darbštus, pedantiškai tikslus vertėjas, sugebėjęs perteikti prancūzų skaitytojams lietuvių tautosakos žavesį: išvertė nemažai liaudies dainų ir pasakų. Ypač dievino lietuvių liaudies dainas ir jas versdamas įdėjo daug pastangų siekdamas perteikti tą begalinį liūdesį, tyrumą, skaidrumą, tragizmą. Vertė V. Getės „Faustą“, H. Heinės ir F. Hiolderlino poeziją, žavėjosi D. Baironu, buvo pažįstamas su anglų rašytoju Oskaro Vaildu, kuris, sakyčiau, turėjo neigiamos įtakos poeto gyvenimui. Veikaluose „Šiuolaikiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai“, 1919 ir „Lietuvių tautos kilmė“, 1937 m. gynė lietuvių teises į Vilnių, lietuvių kalbą vertino kaip seniausią indoeuropiečių kultūros apraišką.
Oskaras Milašius dar ir diplomatas. Tai darbas, reikalavęs iš jo daug laiko ir jėgų. Bet jį poetas dirba su atsidėjimu ar labai reikliai. 1925 m. jis – Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925-1938 m. Lietuvos atstovybės Prancūzijoje patarėjas.
Kūriniai: Nuopuolių poema (l899); Septynios vienatvės (1906); Pradmenys (1911); Migelis Manjara (1913); Mefibosetas (1914); Poemos (1915); Adramandoni (1918); Filosofiniai etiudai Ars magna (1924); Filosofiniai etiudai Slėpiniai (1926); Nebaigtas romanas Zborovskiai (1910-1914); Romanas Meilės įšventinimas (Meilės įvadas) (1910); Saulius iš Tarso (1913); Rugsėjo simfonija (1915); Lapkričio simfonija (1915); Nihunim (1915); Pažinimo giesmė (1915).
Bibliografija:
Poezija. - V.: Vaga, 1981.
Lietuviškos pasakos. - V.: Vyturys, 1989.
Vienatve, mano motina, Scena. - 1994.
Meilės įšventinimas. Zborovskiai. - V.: Alma Littera, 2001.
Misterijos. - V.: Vaga, 2002.
ARS Magna. Slėpiniai. - V.: Aidai, 2002.
Knygos apie O. Milašių:
E. Naujokaitienė. Oskaras Milašius – mistikas ir hermetinis poetas. - K.: VDU leidykla, 2001.
L. Tapinas. Septynios vienatvės Paryžiuje: [dokumentinė proza]. - K.: Spindulys, 1993.
L. Tapinas. Septynios vienatvės Paryžiuje: [dokumentinė proza]. - 2-asis leidimas. - K.: Spindulys, 1993.
L. Tapinas. Oskaras Milašius, arba Septynios vienatvės Paryžiuje. - 3-iasis leidimas. K.: UAB Dajalita, 1999.