Apie:
Jau XIX-XX amžių sankirtoje Ilinojaus (JAV) valstijoje laikraščių leidyba užsiimantis Rėjaus Bredberio senelis turėjo polinkį į literatūrą ir žurnalistiką. O Leonardas Spoldingas Bredberis (Leonard Spolding Bredberi, 1890-1957), Rėjaus tėvas, dirbo elektromonteriu. Jis savo būsimą švedų kilmės žmoną, Ester Mari Moberg (1888-1966), sutiko viename miestelyje, esančiame šiauriau Čikagos, Mičigano ežero pakrantėje, ir turinčiame indėnišką pavadinimą – Jokiganas. Jauną, ne itin pamaldžią ir nepasiturinčią porą, galima sakyti, suvedė domėjimasis labai intensyviai besivystančiu kino menu.
Į šį pasaulį Rėjus Bredberis (Raymond Duglas Bradbury) atėjo 1920 metų rugpjūčio 22 dieną. Tėvai antrąjį vardą Rėjui davė žymaus kurčio kinematografo ir aktoriaus Duglaso Ferbenkso garbei. Nuo mažens Rėjų supo didelė šeimyna, mylintys ir rūpestingi giminaičiai, tad šis nedidelis artimųjų ratas Rėjui tapo viena didžiausių gyvenimo vertybių. O Jokiganas vaikystės metais tapo amžinai žaliuojančiu pavasario miestu, „žaliuoju miestu“ („Greentown“)... Būtent nostalgijos šiam miestui persmelkta Rėjaus autobiografinė apysaka Pienių vynas (Dandelion Wine, 1957).
Kuriant, rašant visad verta prisiminti vaikystę: kokie atradimai buvo didžiausi, kokie troškimai stipriausi... Rėjus negalėdavo atsispirti įspūdžiams, sentimentalioms scenoms ir turėjo tikrą Dievo dovaną gyvai ir nuosekliai prisiminti save net iš kūdikystės laikotarpio... „Jau suaugęs, – pasakoja rašytojas fantastas, – parašiau apsakymą apie save patį. Apsakymas vadinosi Mažasis žudikas (The Small Assassin, 1946). Jame pavaizdavau kūdikį, gimusį su visiškai išsivysčiusia sąmone ir atmintimi, kuris nusprendžia atkeršyti savo gimdytojams už tai, kad jam apskritai leido ateiti į šį pasaulį...“
Filmas „Paryžiaus Dievo motinos soboras“ keturmečiui Rėjui sukėlė tamsos baimę, ir nors filme gėrio riteriai nugalėjo tamsos jėgas, bet užmigti po šio filmo mažasis Rėjus begalėjo tik prie įjungtų šviesų. Penkiolikmečiui Rėjui miela tetulė padovanojo fantastinį komiksą Gyveno kartą... ir nuo tada Rėjus atrado knygų magijos pasaulį. Ta pati tetulė berniukui skaitė L. Frenko Baumo knygas apie stebuklingąją Ozo šalį, o motina supažindino su Edgaro Po apsakymais. Vėliau Rėjui stiprų įspūdį paliko Raiso Bernuzo romanai apie Tarzano nuotykius džiunglėse, Džono Karterio žygius Marse...
Rėjų Bredberį vadina mokslinės fantastikos meistru. Pirmąją šio žanro knygą, tiksliau Hjungo Gernsbeko žurnalo leidinį Nuostabiosios istorijos, jis į rankas paėmė 1925 metais, būdamas penkerių. Susižavėjimui nebuvo ribų, ypač skaitant apsakymą Skruzdžių gigančių pasaulis. Ir būtent nuo tada fantazijos šalis negrįžtamai pagrobė Rėjaus vaizduotę.
1926 metais anapilin išėjo Rėjaus dėdė, o po to plaučių uždegimas pasiglemžė ir jo vienmetę sesutę Elizabetę. Rėjus Bredberis prisipažįsta: „Mirtis – tai mano nesibaigianti kova. Mūšis su ja vyksta kiekviename naujame rašinyje, apysakoje, pjesėje... Mirtis!.. Aš kovosiu su ja savo kūriniais, savo knygomis – vaikais, kurie liks po manęs.“
Labai reikšminga vienuolikmečiui Rėjui buvo pažintis su magijos menu, išvydus žymaus to meto fokusininko Blekstouno, kuris gastroliavo Jokigane 1931 metais, pasirodymą. Magas pademonstravo savo galias, iš nieko sutverdamas gyvą triušį! Tiesiai priešais berniuko akis! Rėjaus širdelėje netgi įsižiebę troškimas tapti didžiausiu pasaulio stebukladariu. 1968 metais Rėjus susirado senąjį Blekstouną ir įsiamžino bendroje fotografijoje.
1932 metais šeimą apėmė vadinamoji Didžioji depresija: Rėjaus tėvas neteko darbo, šeima persikraustė į Tusoną (Arizonos valstija, JAV), prie pat Meksikos pasienio. Bet sėkmė neaplankė šeimos ir čia: darbo nebuvo, tad teko sugrįžti į Jokiganą. Ilgos kelionės po šalį iš šiaurės į pietus ir atgalios atvėrė Rėjaus akims daugybę kraupių vaizdų: žmonių žūtys, katastrofos... Visa tai taip prislėgė Rėjų, kad šis net davė sau priesaiką niekada nevairuoti automobilio.
1934 metų pavasarį Rėjus kartu su tėvu išvyko į Los Andželą dirbti pas gerąjį dėdę Einarą (vėliau šis dėdė tapo vieno iš Rėjaus apsakymų herojumi). Laisvė fantazijai – tai juk Los Andželas! Visai šalia namo "фабрика грез" – „Paramount“ kino studija, kur galima buvo gauti autografą vos ne iš pačios Marlen Ditrich. Išliko fotografija: besišypsantis, kampuotos figūros akiniuotas keturiolikmetis Rėjus petys į petį su kino žvaigžde Greis Bredli.
Įvairios kraupios istorijos, gąsdinantys pasakojimai taip ir pylėsi iš jo lūpų, taip ir liejosi po niekad nepavargstančia Rėjaus plunksna, o kaimynė mergina spausdino viską mašinėle. Ir tai buvo toli gražu ne pirmieji jaunojo rašytojo bandymai. Viename interviu, paklaustas, kokiame amžiuje pradėjo rašyti, rašytojas atsakė: „Dvylikos metų. Aš negalėjau nusipirkti Edgaro Berouzo Marso karžygio, mes gi buvome neturtinga šeima... tad parašiau savo paties versiją.“
1936 metų rugpjūtį Jokigano vietiniame laikraštyje pasirodė pirmoji Rėjaus Bredberio publikacija – eilėraštis „Vilo Rodžerso atminimui“. O 1937 metais į pakankamai solidžią Los Andželo 1937 m. studentų eilių antologiją buvo patalpintas jo eilėraštis „Mirties balsas“. 1937 metais Rėjus tapo Los Andželo Mokslinės fantastikos lygos nariu, susipažino su Forrestu Akkermanu, Genri Kattneriu, Remiu Harrihouzenu. Didelę pagalbą jaunajam talentui suteikė sutuoktiniai Robertas ir Leslin Heinleinai. Prasidėjo alinantis, bet teikiantis džiaugsmą darbas. Pamažu kaupėsi rašytojiška patirtis. Tuo pat metu Rėjus dalyvavo saviveiklinio teatro pastatymuose, poezijos vakaruose. Ir viską darė aistringai, nebodamas to, kad tenka patirti didelių emocinių perkrovų. Bet sėkmės, kaip visad, trūko. Neturtas vėl pakišo koją: Rėjui teko mesti studijas universitete ir imtis nepatrauklaus laikraščių pardavėjo darbo. „Neturėjau jokių lėšų, kad vėl galėčiau stoti į universitetą, – prisimena Rėjus, – be to, universitetas neugdo asmenybės: rašytojas tuo turi užsiimti pats. Lankiau viešąją biblioteką, išbūdavau ten ištisas valandas po tris, keturias dienas per savaitę. Artėjant mano dvidešimtąjam gimtadieniui, jau buvau perskaitęs visas reikšmingesnes pjeses, apysakas ir apsakymus, išmaniau amerikiečių, prancūzų, italų, anglų istoriją.“
Kiekviename naujame kūrinyje rašytojo meistriškumas vis tobulėjo, o svarbiausia tai, kad Rėjus Bredberis atrado savo stilių – atrado originalų būdą atspindėti kiekvienos meniškai tiriamos situacijos pergyvenimus. „Mokėti perkelti ant popieriaus tai, ką jauti, – štai kas yra stilius, – teigia rašytojas. – Visa kita – ne daugiau nei kremas ant pyragaičio, papuošimas ar dekoracija. Yra manančių, kad stilius – tai fantazija. Iš tikrųjų stilius – tai tiesa. Netgi ta tiesa, kad girdi, kaip riaumoja dinozaurai...“ „Jeigu jums pasisektų išpinti visus savo penkis jausmus, jūs galėtumėte paveikti žmones, perteikti jiems daiktų skonį, jų formą ir spalvą – pačius neįtikėčiausius pojūčius! Ir fantastiškiausią istoriją sukurti nebebūtų sunku. Jausmų logika įtikintų žmogų, kad visa tai realu.“
1939 m. Rėjus ėmė leisti mimeografinį žurnalą Futuria Fantasia, kurio pirmuosiuose keturiuose numeriuose (1939-1940 m.) bandė perteikti savo žavėjimąsi ateitimi. Marso kronikų pirmąsias užuomazgas jau buvo galima įžvelgti apsakyme Dūdorius(The Piper, 1943), publikuotame viename iš (pirmo ir vienintelio) Rėjaus Bredberio žurnalo numerių. 1944 metais jis pasiryžo parašyti knygą apie žmones Marse. 1946 metais dienos šviesą išvydo pirmoji Marso kronikų dalis – apsakymas Milijonmečio Piknikas (The Million Year Picnic).
Rašydamas Rėjus uždirbdavo neabejotinai daugiau, nei pardavinėdamas laikraščius, tad nuo 1942 metų tuo tik ir užsiėmė: parašydavo apie 52 apsakymus per metus. Los Andžele jis susipažino su meksikiečių jaunuoliais, ir ši draugystė lėmė jo pjesės Nuostabusis grietininių ledų spalvos kostiumas (The Wonderful Ice Cream Suit, 1957) gimimą. Tuo metu vyko karas prieš hitlerinį nacizmą, vešėjo rasinė neapykanta, buvo slopinama asmens laisvė, naikinamos „netinkamos“ knygos... Trumparegis Rėjus išvengė karinės tarnybos. Visą savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę praleidęs bibliotekose, viešosiose skaityklose, išsiugdęs begalinę meilę ir pagarbą knygoms, rašytam žodžiui, Rėjus tapo savotišku knygomanu: jis dievino knygas ir nekentė tų, kurie jas naikino.
1946 metais viename iš Los Andželo knygynų jis sutiko liesutę baltagarbanę merginą, vardu Margaret Siuzan Makliur (kurią vadino tiesiog Mege), ir... įsimylėjo visam gyvenimui.1947-ieji Rėjui tapo esminio lūžio metais. Rugsėjo 27-ąją jis su Mege susižadėjo. Dieną prieš tai sudegino savo brokuotų kūrinių užrašus. Tais pačiais metais išėjo pirmasis jo fantastinių apsakymų rinkinys Tamsusis karnavalas (Dark Carnival), o jo radijo pjesė Pieva (The Meadow) buvo pripažinta viena geriausių sezono vieno akto pjesių.
Pradžioje jaunųjų Bredberių įplaukos tesudarė apie 250 dolerių per mėnesį. Bet rašytojas pamažu išgarsėjo. 1950 metais išėjo įžymiosios Marso kronikos (The Martian Chronicles), 1951 metais publikuota apysaka Gaisrininkas (The Fireman), iš kurios 1953 metais išaugo ne ką mažiau už pirmąjį garsus romanas 451 laipsnis pagal Farenheitą (Fahrenheit 451). Būtent šie du romanai ir atnešė šlovę trisdešimt trejų metų Rėjui Bredberui.
Rėjus Bredberis ilgai gyveno Los Andželo priemiestyje, kur kartu su žmona užaugino ir išauklėjo keturias dukras. Tuo metu jam labiausiai rūpėjo ekologinės problemos. Likti neabejingiems šioms problemoms jis kviečia kiekvieną. Jo optimizmas stiprus: „Tegu kosmosas tampa kūrybine žmogaus saviraiškos erdve, o ne žvaigždžių apokalipsės teatru! Žinoma, rūpintis tik tolima ateitimi ir nieko nedaryti šiandien taip pat būtų neleistina.“ Rašytojas, visiškai įsisąmoninęs šią paprastą tiesą, apie save kasdien kūrė gėrio ir veiklumo kupiną erdvę, atvirą visiems artimiems ir tolimiems draugams, o jo namuose, niekad nenutylant rašomąjai mašinėlei, karštai degė siekimas, kad jo skaitytojai išmoktų pasaulį regėti vaiko akimis, įtikėti stebuklais kasdienybėje ir niekad nenustotų stebėtis ir ieškoti.
Po mirties gerbėjų nusivylimui, Rėjaus Bredberio namas buvo nugriautas, o sklypas paimtas valstybės reikmėms. Visas rašytojo archyvas iškeliavo į centrinės bibliotekos saugyklas.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
451 Farenheito : [apysaka] / R. Bredberis ; [vertė V. Churginaitė]. – Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1961. – 273, [3] p.
Marso kronikos / Rėjus Bredberis ; [vertė G. Kirvaitis]. – Vilnius : Vaga, 1967. – 231 p.
Pienių vynas / Rėjus Bredberis ; vertė G. Kirvaitis. – Vilnius : Vaga, 1969. – 243 p.
Pradžios pabaiga : apsakymai / Rėjus Bredberis ; iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. – Vilnius : Vaga, 1982. – 240 p.
Pradžios pabaiga : apsakymai / Rėjus Bredberis ; sudarė ir iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. – 2-asis papild. leid. – Vilnius : Vyturys, 1989. – 254, [2] p.
Marso kronikos : romanas / Rėjus Bredberis ; Iš angl. k. vertė G. Kirvaitis. – 2-asis leid. – Vilnius : Vaga, 1992. – 189, [2] p.
Pienių vynas : romanas / Rėjus Brėdberis ; [iš anglų k. vertė Gr. Kirvaitis]. – Vilnius : Amžius, 1996. – 270, [1] p.
Skraidanti mašina / Rėjus Bredberis. Dėl ko? / Robertas Šeklis. Nelaimingas atsitikimas / Agata Kristi ; [vertė Zuzana Šiušaitė]. – Vilnius : L. Jučo leidybos ir informacijos firmos l-kla, 1997. – 47, [1] p.
Amžinos atostogos : apysakos ir apsakymai / Ray Bradbury ; iš anglų kalbos vertė Živilė Samėnaitė, Saulius Martinėnas. – Kaunas : Eridanas, 1997. – 222, [2] p.
Akies mirksniu : apsakymai / Ray Bradbury ; iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė. – Vilnius : Alma littera, 1999 (Kaunas : Spindulys). – 239, [1] p.
Vienišasis prišaukia mirtį : romanas / Ray Bradbury ; iš anglų kalbos vertė Rasa Akstinienė. – Vilnius : Tyto alba, 2004 (Vilnius : Vilspa). – 283, [1] p.
Nužudykime Konstanciją : [romanas] / Ray Bradbury ; [vertė Darius Kaunelis]. – Kaunas : Jotema, 2005 (Kaunas : Spindulys). – 206, [1] p.
Pienių vynas : romanas / Ray Bradbury ; iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – 2-oji patais. laida. – Vilnius : Tyto alba, 2006 (Kaunas : Spindulys). – 271, [1] p.
451º Farenheito : [romanas] / Ray Bradbury ; [vertė Edita Mažonienė]. – Kaunas : Jotema, 2006 (Kaunas : Spindulys). – 180, [3] p.
