Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Juozapas Albinas Herbačiauskas

Apie:

Juozapas Albinas Herbačiauskas – vienas iš XX amžiaus pradžios lietuvių literatūros atnaujintojų modernistų. Gimė 1876 spalio 20 Lankeliškiuose (Vilkaviškio r.), mirė 1944 XII 3 Krokuvoje (Lenkija); eseistas, literatūros kritikas, prozininkas. Slapyvardis – Jaunutis Vienuolis. Rašė lietuvių bei lenkų kalbomis, į lietuvių kultūrą įnešė europietišką modernizmą. 1929 metais pasirodo esė rinkinys „Dievo šypsenos“, kur išryškėja neoromantinio ir avangardinio meno takoskyra. 1932 metais sukuria impresiją „Kristus – Smutkelis“ („Ašarota Velykų linksmybė“), kurioje yra vaizduojama poetiška Kristaus ir lietuviško Smutkelio (Rūpintojėlio) paralelė. 1938 metais išleido esė knygą „Erškėčių vainikas“.

Pagrindinė J. A. Herbačiausko kūrybos mintis – gyvenimo realybė yra fikcija, o tikrasis gyvenimas yra kūryba. Dominuoja kuriančios asmenybės problematika. Herbačiausko estetinė samprata įkūnija iracionalios kūrybos kaip dvasinio atgaivinimo, kaip kūrėjo – genijaus idėjas. Genijaus paveikslą kuria pagal F. Nyčės antžmogio idėją. Kaip ir Nyčės antžmogis, taip ir Herbačiausko genijus įkūnija tobulumą – tai, kas aukščiausia ir geriausia. Genijus veikia kaip neapibrėžta forma. Kartais jį galima suvokti kaip Meno dievą, kartais – kaip tobulą tautos dvasios kūrėją. Pats Herbačiauskas genijų išreiškia dviejų skirtingų pradų – Žemės ir Dangaus susijungimu: „Genijus – tai mistiškas sujungimas žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių“.

Kūryba yra ieškojimas, nežinia, o ne tiesos atradimas. Žmogus savo valią išlaisvina per kūrybą. Kūrybinė laisvė yra grožis. Čia slypi tikrasis gyvenimas. Realybės gyvenimas yra nuobodus. Tikrasis gyvenimas yra kūryba: „Kūrėjas gyvenimą kuria! Garbė jam už jo prometėjišką drąsą būti gyvenimui dievu!.. Garbė kūrybai!..“ Kūrybos tikslas – išreikšti tam tikras žmogaus dvasios gyvenimo formas (pasireiškia ne buitis, o būtis).

Herbačiauskas savo estetiniuose samprotavimuose oponuoja realistinei kūrybai. Kūryba turi būti paremta sapnais, vizijomis, pranašystėmis, pasakų motyvais, svajonėmis: „Po dvejų metų auklėjimo sapnų sapnais aš pabudau siela subrendęs, atsikėliau ir nakties laiku – mėnuliui šviečiant – pirmą kartą išėjau po kapinyną pasivaikščioti“. Vertindamas lietuvių prozą, autorius supriešina du vaizdavimo tipus – „svajojimus apie neregėta, negirdėta“ ir „kinematografišką realizmą“:

Jūs, labai civilizuoti žmonės, gėritės kinematografo išradimu, o nieko nežinot apie tai, kad žmogaus siela – tai amžių kinematografas...

Su savo svečiais man neapsakomai ramu! Ypač su menininkais... Tūlas menininkas paišytojas kinematografiniais paveikslais nupiešė man carų šeimynos visą tragediją.


Herbačiauskas neretai savo idėjas reiškia kūrinio situaciją lygindamas su Biblijoje aprašytais įvykiais. Pavyzdžiui, „Genijaus meilėje“ autorius genijų lygina su Kristumi, kurį sveikina nuolankūs vaikai, šiame kūrinyje – piemenėliai:

Jie tik pažįsta tautos Genijų, jie sveikina Jį ateinantį šaukdami: Hosanna! Išgirdę piemenėlių griausmingą balsą, supraskim, jog Karžygys ateina!..

Herbačiausko kūryba prisodrinta įvairių kultūrinių vaizdinių ir asociacijų iš Evangelijos, iš Frydricho Nyčės filosofijos, iš Pšibiševskio kūrybos, Oskaro Wild‘o „De Profundis“ teksto. Nemažai savo kūrinių autorius pavadino muzikos žanrais: „Menui himnas“, „Gyvenimo artistas (uvertiūra)“, „Žemės maištas (fuga)“, XIII kapinynų simfonija: espanioliška introdukcija-uvertiūra“, „Traukinio Nr. 13 nakties sonata“. 

Herbačiausko estetikos samprata niekada nekito, bet keitėsi jos išraiškos būdas: atsirado daugiau ironijos (autoironijos), didesnė asmenybės ir visuomenės priešprieša, ryškėjo prie visuomenės nepritapusio asmens, linkusio į demoniškumą, pozicija.

Herbačiausko kūryboje mirusiųjų pasaulis tampa gyvųjų pasauliu: „Ir ko man daugiau reikia? Žmonių? Kam jie, jeigu aš, kada tik noriu, su jų sielomis ir vėlėmis galiu kalbėti? Žmonių sielos ir vėlės vaidins man teatruose, dainuos operose, šoks kabaretuose ir simfonuos filharmonijose!” Mirusiųjų pasaulis realesnis negu gyvųjų. Autoriui nereikalingi gyvi žmonės. Jie tarsi negyvi. O štai mirusieji vaidina teatruose, dainuoja operose, šoka kabaretuose. Per mirusiuosius išreiškiamas dvasinis gyvenimas ir jis yra realesnis negu kūniškasis. Dvasia – tai kūryba, kuri yra reali tikrovė, o realybė – fikcija. Mirusiųjų pasaulis autorių pakylėja, kapų vaizdas, kvapas suteikia įkvėpimą. Herbačiauskui kapai – ne mirties, amžino poilsio, o atvirkščiai – gyvenimo erdvė. Čia gimsta idėjos, troškimai, vizijos.

Vienas iš pagrindinių demoniškų Herbačiausko kūrybos veikėjų yra viduramžių raganos. Jos artimai bendrauja su Šėtonu: „ar tikrai Šėtono apšviesta, naujos gadynės viduramžių moteris ragana?“ Autoriaus kūrybai būdingas viduramžių misticizmas. Čia veikia Šėtono meilužės, sužadėtinės – raganos: „Manuela ragana – Šėtono meilužė!“ Herbačiausko kūryboje moterys demonizuojamos. Jos tampa raganomis, velnio apsėstosiomis. Tokį moters vaizdinį galima palyginti su Ch. Baudelaire‘o poezijoje vaizduojama moterimi. Kol moteris yra nepasiekiama, ji tarsi angelas, o jau pasiekta įgauna demono pavidalą. Į moterį žiūrima kaip į piktąją dvasią, kuri pavergia ir kankina. Herbačiauskas kalba apie kankinančią meilę. Moteris įgauna demoniškus įvaizdžius: tai ji vampyrė, tai – pragaro rožė:

Tu pati vampyrė!
Tu pragaro rožė: tu gyva tik iščiulpus mano širdies kraują, tu tuo mano krauju raudona!


Pavergtas moters, kūrinio veikėjas tampa savo aistrų vergu. Jis prakeikia moterį, pavadindamas ją Lilith ir gražiausiu Demonu. meilė suprantama kaip kančia. Ji siejama ne su gėriu, grožiu, bet dvasiniu skausmu, pasibjaurėjimu ir demoniškumu, kylančiu iš moters kaip piktosios dvasios, gundytojos įvaizdžio.

J. A. Herbačiauskas buvo linkęs į ezoterizmą, okultizmą. Iš jo kūrinių galima suprasti, kad autorius turėjo ypatingų patyrimų. Demoniškumas atsispindi ne tik autoriaus kūryboje, bet ir jo asmenybėje. T. Boy-Zelenski Herbačiausko asmenybę apibūdino kaip pamišusį maištininką:

Herbačiauskas išeidavo į estradą ir dainingu lietuvišku akcentu sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių matėsi, kad jam kažkas labai rūpi, bet kas – klausytojo mintis negalėjo pagauti. Reikėjo paklausyti, kaip jis kalbėdavo! Ugnis, dinamitas! Ir taip visą ketvirtį, pusę valandos, su tokia energija, užsidegimu, patosu, tai vėl piktu sarkazmu, kad tos Jozefo Albino prakalbos darydavo kažkokios demoniškos beprotybės įspūdį.



Gimė: 1876-10-20
Mirė: 1944-12-03
Seredziute
 


Įvykiai

  • Juozapas Albinas Herbačiauskas: paribio asmenybė
    2008-04-01
    Neseniai dienos šviesą išvydo knyga „Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas: J. A. Herbačiausko gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“. Joje išsamiai aprašomas Juozapo Albino Herbačiausko – XX a. pradžios lietuvių ir lenkų rašytojo, vertėjo, abiejų valstybių kultūros veikėjo, universitetų dėstytojo, žurnalisto – gyvenimo, veiklos ir kūrybos kelias. Ties vienu asmeniu susikryžiuoja spalvingas ir daugialypis modernistinės lenkų kultūros pasaulis ir Nepriklausomos...
     
  • „Žaliasis balionėlis“, mistika ir Albinas Herbačiauskas
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-17 14:49
Prozerpina
baisiai įdomus autorius ir tikrai paliktas kažkur paribiuose, nesulaukęs pelnyto dėmesio. aprašymas puikus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-22 00:26
Dievas saugo vaiką
Įdomi mažai nagrinėta asmenybė ir jo kūryba...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą