Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nikolajus Vasiljevičius Gogolis

Николай Васильевич Гоголь

Apie:

Gimė 1809 kovo 19 dieną (pagal naują kalendorių – balandžio 1 d.) Ukrainoje (Poltavos sritis, Bolšije Soročincai), neturtingo dvarininko, buvusio Ukrainos kazoko šeimoje. Vaikystė prabėgo Mirgorodo apskrities Vasiljevkos dvare, kur gyveno ir jo tėvai. Begyvendamas kaime būsimas rašytojas patiria daugybę įspūdžių, kurie vėliau bus naudojami rašant knygas.

Didelės reikšmės jo pasaulėžiūrai turėjo motina, kuri nuo vaikystės sūnaus širdyje įskiepijo meilę tikėjimo tiesoms, pagarbą Dievui. Religinė dvasia buvo būdingiausias Gogolių šeimos bruožas. Ant stalo garbingoje vietoje visada buvo padėta Evangelija ir šeimos kilmės bei kazokiškų tradicijų aprašai, kurie buvo nuolat vartomi ir paskaitinėjami. Mėgo šias knygas ir mažasis N.V. Gogolis. Pradinį išsilavinimą jis įgyja namuose. Jį mokė samdomas seminaristas.

1818 – 1819 m. kartu su broliu Ivanu mokėsi Poltavos srities mokykloje. Baigęs ją, 1920 m. vasarą ruošėsi ir įstojo į Nežino aukštųjų mokslų gimnaziją, kur 1821 – 1828 metais mokosi.

Gimnazijoje, pagal kurios nuostatas buvo griežtai kovojama su europietiškomis laisvamanystėmis, daug laiko buvo skirta religiniam moksleivių švietimui. Bažnyčia, bendros rytmetinės ir vakarinės pamaldos, du kart per savaitę Šventojo Rašto mokymasis, kasdien po pusvalandį (prieš pamokas) Naujojo Įstatymo skaitymai, po pamokų – religinio pobūdžio knygų skaitymas ir t.t. – buvo lavinimosi pagrindas. Taip vienuoliškai moksleiviai buvo auklėjami visus gimnazijoje praleistus metus. Vėliau Gogolis čia įgytą patirtį panaudojo rašydamas apysakas Tarasas Bulba ir Vijus. Mokslai N.V. Gogoliui ėjosi ne kaip. Labiau mėgo skaityti, lankyti teatrą, piešti. Čia parašo pirmus literatūrinius kūrinėlius.

Nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios jį laikė prikausčiusi mintis apie apsigyvenimą Peterburge – svajojo ten pakliūti, įsikurti, dirbti kokį nors valstybinį darbą. Jis buvo nuskendęs iliuzijose ir galvojo, kad dirbdamas valdininku galės visas jėgas skirti savo mylimai Tėvynei. 1828 m., baigus gimnaziją, jo svajonės realizuojasi. Sostinė jį pasitinka nesvetingai: ilgai šlaistosi negaudamas darbo, svajoja tapti rašytoju. Gyvena skurdžiai. Bando tapti aktoriu, imasi teptuko ir bando paišyti. Duoną tenka užsidirbti privačiu vaikų mokymu.

Spaudoje jis debiutuoja du kartus: 1829 m. paskelbia eilėraštį Italija (be autoriaus parašo) ir dar Nežine parašytą epigonišką poemą Hansas Kiuchelgartenas. Pasirašo V. Alovo slapyvardžiu. Knyga buvo rašyta pamėgdžiojant kitus rašytojus ir išėjo prastas kūrinys. Tai buvo daug jam kainavusi klaida. N.V. Gogolį skaudžiai pašiepia kritikai, ir jis, nebegalėdamas apsikęsti, supirkinėja visą knygos tiražą, gabena namo ir degina.

Tik 1829 m. už labai menką atlyginimą jam pasiseka tapti departamento valdininku. Čia dirbo iki 1831 m. Būsimas rašytojas, pamatęs visas valdininkiško gyvenimo tuštybes, greitai pradeda niekinti savo darbą, ironišku žvilgsniu matuoja valdininkijos trumparegystę ir nesąmoningai kaupia medžiagą būsimoms knygoms.

1830 m. žurnalas „Otečestvenyje zapiski“ ("Отечественные записки") pradeda spausdinti N. V. Gogolio apysakas, kurios vėliau įėjo į rinkinį Vakarai viensėdyje prie Dikankos.1830 – 1831 m. apysakos pasirodo atskiru leidiniu ir yra su pasigėrėjimu pripažįstamos ir skaitomos.

1830 – 1831 m. jis susipažįsta su M. Pogodinu, A. Puškinu, M. Ščepkinu ir kitais, kurie jį palaiko, pritaria jo mintims. N. V. Gogolis dar ir tuomet nelaiko savęs rimtu rašytoju, tebeieško darbo. Norėtų universitete dėstyti istoriją. Su draugų pagalba jam 1834 m. pasiseka gauti istorijos dėstytojo vietą, bet greit darbu nusivilia. Nuo 1835 m. atsisako visų darbų, atsideda rašymui. Tais metais pasirodo dvi naujos Gogolio apysakų knygos Arabeskos ir Mirgorodas, kurias labai išgyrė V. Belinskis, pavadinęs jį „literatūros ir poetų vadovu“. Tais pačiais metais pradeda rašyti vieną svarbiausių viso gyvenimo kūrinių Mirusias sielas.

Kritika ir visuomenė pagaliau įvertina rašytojo talentą, ypatingai apysaką Tarasas Bulba. 1936 m. vasarą Gogolis pabuvoja Maskvoje, ilsisi Kryme, aplanko Kijevą. Būdamas čia pėsčias apvaikšto senamiestį, šventąsias Kijevo vietas.

1836 m. po ilgų cenzūros trukdymų ir pjesės perdirbinėjimų Peterburgo Aleksandro teatras pastato N. V. Gogolio Revizorių. Plačioji visuomenė aštraus komedijos siužeto nepripažino ir rašytojas, nusivylęs rusiška publika ir gyvenimu Rusijoje, 1836 m. išvyksta į užsienį, kur gyvena iki 1849 m. Vėliau trumpam sugrįžta ir vėl išvyksta. Ilgiausiai gyvena Italijoje, kurią jis vadino „antrąja gimtine“.

Begyvendamas Romoje jis parašo pirmą Mirusių sielų tomą, kuris Rusijoje buvo išspausdintas 1842 m. Kartu pasirodo ir apysaka Apsiaustas. 1840 m. darosi tampresni Gogolio ryšiai su „slavianofilais“, kurie ryškiai atsispindi knygoje Parinktosios vietos iš susirašinėjimo su draugais (1847 m.). Šioje knygoje jis propaguoja religines idėjas, susižavi utopijomis. Gogolis, išleidęs šią knygą, susilaukia griežtos kritikos. 1848 m., tarsi atsiprašymą ar atgailą dėl nepasisekusios knygos, išspausdina Autorinę išpažintį, kur numato ištaisyti padarytas klaidas.

1848 m. Gogoliui pasiseka įgyvendinti ir kitą ilgametę savo svajonę – nuvykti į Jeruzalę. Po to jis grįžta į Maskvą, kur nesėkmingai bando užbaigti rašyti antrąjį Mirusių sielų tomą, bet pagautas nusivylimo priepuolio ir sielos depresijos, prieš pat mirtį, tą savo darbą sunaikina.

1852 m. vasario 21 dieną (pagal naują kalendorių – kovo 4 d.) Maskvoje rašytojas miršta, palaidotas Novodievičjes kapinėse. Amžininkai N.V. Gogolį laiko didžiuoju rusų (neaišku kodėl ne ukrainiečių, nes tėvai – ukrainiečiai, jis taip pat gyveno Ukrainoje) rašytoju. Vadinamuoju tarybiniu laikotarpiu, kaip ir apie daug ką, apie rašytoją tebuvo sakoma pusė tiesos. Dabar paaiškėja, kad N.V. Gogoliui buvo būdingas visai ne materialistinis pasaulio suvokimas.

Kaip pasakoja amžininkai, nuo pat vaikystės N.V. Gogolį traukė religijos ir vienuolystės idėjos. Ir vėliau jis nebuvo atsisakęs tų pažiūrų ir kai į amžiaus pabaigą tas idėjas savo kūriniuose vėl išreiškė viešai, tai buvo tik grįžimas prie to, kam buvo ištikimas, kuo tikėjo visą amžių.

Bendraudamas su amžininkais N. V. Gogolis nurodė (versta mano) „Gerai širdyje išpuoselėtos Dievo sėklos, pagimdė viską, kas geriausio yra ruso charakteryje... Kad taptų rusu... prie rusiško šaltinio, prie Jo Paties reikia dėl šito kreiptis.“ Šitoje nuostatoje yra svarbiausia ir pagrindinė Mirusių sielų idėja. Toliau N.V. Gogolis sako – poemos herojų „sielų“ mirtis yra tai, kad jos išeities ieško „vakarų“ eretiškoje švietimo sistemoje. Ieškotojai nepriklauso stačiatikiams ir dėl to negali išreikšti liaudies lūkesčių.

Peršasi išvada – N. V. Gogolis dar anksčiau už Dostojevskį įspėjo ir numatė, kad Rusijoje vakarietiškosios idėjos (marksizmas) gimdo tik „mirusias sielas“, gimdo išsigimimą. Tą mintį, drįstu teigti, patvirtina bemaž viso dvidešimtojo amžiaus Rusijos imperijos vystymosi istorija. Ir šiandien visam pasauliui nepaprastai svarbu, kad tos idėjos kuo greičiau būtų išmestos į istorijos šiukšlyną, nors, patirtis rodo, tai padaryti nėra lengva.


Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Komedijos. - Kaunas : Valst. grož. lit. l-kla, 1947. - 404 p.
Raštai. - Vilnius : Vaga, 1952. - 568 p.
Raštai : penkiuose tomuose. - Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros l-kla, 1953-1954 m.
T. 1: Vakarai vienasėdyje prie Dikankos, 1953. - 352 p.
T. 2: Mirgorodas, 1953. - 308 p.
T. 3: Apysakos, 1954. - 291 p
T. 4: Dramos kūriniai, 1954. - 342 p.
T. 5: Mirusios sielos, 1954. - 453 p.
Apysakos. - Vilnius : Vaga, 1969. - 471 p.
Vakarai vienasėdyje prie Dikankos / Mirgorodas / N. Gogolis. - Vilnius : Vaga, 1979. - 453 p.
Apysakos / Revizorius. - Vilnius : Vaga, 1980. - 251 p.
Mirusios sielos : poema. - Vilnius :  Vaga, 1980. - 366 p. [kiti leidimai: 1965 m., 1972 m.]
Tarasas Bulba : apysaka. - Vilnius : Mintis. - 1986. - 109 p.



Gimė: 1809-03-19
Mirė: 1852-02-21
 


Įvykiai

  • Raiškiojo skaitymo konkursas „Gimtoji kalba“
    2009-01-12
    Respublikinio masto konkursas Dėmesio visiems literatūros mylėtojams! Nuo šių metų sausio iki kovo mėnesio Lietuvoje įvyks reikšmingas renginys! Uždelstas šuolis į literatūros pasaulį, kurį padės atlikti startavęs raiškiojo skaitymo konkursas „Gimtoji kalba“, skirtas N. Gogolio 200-osioms bei A. Puškino 210-osioms metinėms paminėti. „O aš galiu dalyvauti?“...
     


Knygos

Mirusios sielos
Nikolajus Vasiljevičius Gogolis
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-03-19 17:30
be kilmės
mokėjo kiaurai matyti ir stebuklingai nupasakoti žmonių kvailumą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-19 00:05
now it_s over
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-21 01:23
noah
priešpaskutinėj pastraipoj
"kad tapti" - klaida. pataisykit.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-19 18:30
cicilvikas
taip taip :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-21 17:40
julie
o taip taip taip
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-15 23:22
špilka
to ir ieškojau. ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą