Kultūrų interpretavimas

Cliffordas Geertzas – šiandien neabejotinai vienas iš žymiausių kultūros antropologų, kartais laikomas ir vienu iš kontraversiškiausių. Bet dabar Geertzas kritikuojamas jau ne tik tai už beatodairišką antropologinių ir etnografinių tyrimų mokslinio objektyvumo neigimą bei griovimą; radikalūs pasekėjai kritikuoja jį išsaugant per daug tų moksliškumo pretenzijų ir leidžiantis į kompromisus. Tad Geertzas yra atsidūręs įprastoje gyvo klasiko situacijoje.
Geertzas vadinamas poststruktūralistu, postmoderniosios etnografijos, literatūrinio bei intersubjektinio antropologijos posūkių pradininku, kultūriniu reliatyvistu, metodologinio pliuralizmo bei anarchizmo šalininku ir dar kitaip. Jis pats teigia, kad įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas – kontekstinis ir pragmatinis dalykas. Tačiau apskritai Geertzas – ne tiek metodologas, kiek metodų taikymo virtuozas, rašytojas antropologinėmis temomis, kartais galvojantis ir pasakojantis apie tai, kaip jis rašo.
Antropologija – rašto menas, literatūra. Grįžus iš „tenai“, tenka rašyti savąjį tekstą, remiantis užrašais, atsiminimais ir visa esama tyrimo lauko literatūra. Antropologas buvo „ten“ ir mums „čia“ perduoda savo patirtį. Kaip galime ir ar apskritai galime patikėti, kad tai – tikra patirtis? Atrodo, nebelieka nieko kita, kaip įdėmiai skaityti, kartais paklausiant savęs: kas gi čia iš tiesų vyksta?
I
I. Tirštasis aprašymas: interpretacinės kultūros teorijos link.
II. „Čiabuvio akimis“: apie antropologinio supratimo prigimtį.
III. Sumišę žanrai: socialinės minties pokyčiai.
IV. Kultūros sampratos įtaka žmogaus sampratai
II
V. Religija kaip kultūros sistema.
VI. Etosas, pasaulėžiūra ir šventųjų simbolių analizė
VII. Ideologija kaip kultūros sistema
VIII. Sveika nuovoka kaip kultūros sistema
IX. Menas kaip kultūros sistema
III
X. Asmuo, laikas ir elgsena Balyje
XI. Gilusis lošimas: pastabos apie Balio gaidžių kapotynes