Skaičiai

Viktoras Pelevinas – vienas žymiausių ir populiariausių šiuolaikinių rusų rašytojų. Gimė 1962 metais Maskvoje. Baigė Maskvos energetikos institutą, vėliau studijavo Literatūros institute. Keletą metų bendradarbiavo žurnale „Mokslas ir religija“, rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Didelės sėkmės sulaukė jo romanas „Čiapajevas ir Pustota“ (1996, liet. k. 1998), iki kraštų persunktas budistinių pasaulio iliuziškumo idėjų. Rašytojo knygos išverstos į visas populiariausias pasaulio kalbas, taip pat į japonų ir kinų.

Šiame V. Pelevino prozos rinkinyje publikuojamas romanas „Skaičiai“, apysaka „Makedoniška prancūzų minties kritika“ ir penki apsakymai originalo kalba pasirodę 2003-iaisiais knygoje „Pereinamojo laikotarpio iš niekur į niekur dialektika“.

Romane Skaičiai „naujasis rusas“ Stepanas Michailovas nuo pat vaikystės įtiki „laimingų“ ir „nelaimingų“ skaičių magija ir šios nuostatos su šizofrenišku atkaklumu laikosi visą gyvenimą, kurio branda sutampa su vadinamąja „pirminio kapitalo kaupimo“ Rusijoje epocha. „Laimingas“ skaičius padeda Stiopai sėkmingai plėtoti kompiuterių verslą, vėliau valdyti nedidelį banką. Aiman, sklandžiai suktis asmeninio gyvenimo ir verslo ratams trukdo nuolat į juos besiveliantys „nelaimingieji“ skaičiai, kol pagaliau klestintis bankininkas prieina prie visiško finansinio ir dvasinio bankroto. Pasitelkęs postmodernią stilistiką, autorius groteskiškai atskleidžia mūsų dienų Rusijos socialinius pokyčius lydinčią žiaurią kovą už būvį, karjerizmą, moralinį nuosmukį, seksualinius kompleksus ir iškrypimus.

Apysaka „Makedoniška prancūzų minties kritika“ – tarytum postmoderni N. Gogolio „Mirusių sielų“ idėjos transformacija. Pagrindinis kūrinio herojus yra rimtai įtikėjęs, kad finansiniuose srautuose, o pirmiausia iš Rusijos į Vakarų šalis išvežtame kapitale, yra įsikūnijusios mirusių žmonių sielos, tad pradeda įgyvendinti savo beprotišką teoriją, kaip atstatyti dvasinę pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų...

Tiek didesniuose, tiek ir mažesniuose šio rinkinio kūriniuose Vakarų pasaulio prakticizmas, o ypač „laukinio“ Rusijos kapitalizmo atmosfera, tarsi vertinama rytietiškos pasaulėjautos požiūriu – nuo sarkastiškai komiško iki subtiliai filosofinio.