Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Balandis – vos ne taikos, gegužė – jau taikos

2008-08-14
Balandis – vos ne taikos, gegužė – jau taikos

Šiaip jau straipsnį norėtųsi pradėti nuo I. Janonės poleminių pastabų „Paribio literatūra?“ („Nemunas“, balandžio 24 – 30) ir įrodyti, kad tokia literatūra, tokia kultūra tikrai yra. Jos syvais minta didžioji literatūra, ir net po šimtmečių teoretikai nebegali atskirti, kodėl didesnis A. Puškinas, o ne V. Baratynskis. Lietuvoje tokia literatūra yra vadinama dar ir paraščių, pakelės, nuošalės literatūra (V. Daujotytės terminas), ir nieko čia nepadarysi. Rašo tūkstančiai, o girdimi tik vienetai. Tokios banalybės savo tekste irgi sau neleisčiau, jei nereikėtų pasakyti dar banalesnio dalyko: jei I. Janonė po daugybės metų pertraukos buvo pastebėta su eilėraščių rinkiniu, tai dar nereiškia, kad ir viskas, kas buvo bei yra parašyta prieš tai ir po to, yra estetinė vertybė. Reikėtų įsiklausyti pačiai autorei, kokio lygio prozos knyga sekė jos tikrai įspūdingą poezijos knygą. Ir todėl visi argumentai (kodėl J. Baltrušaitis liko rusų periferijoje, kodėl klasikai migruoja iš pakraščių į centrus ir atvirkščiai, kodėl autoriai surandami po dešimtmečių nuo jų mirties ir pan.) atrodo pernelyg pakylėti. Latvių literatūrologai yra gana įdomiai aptarę, kaip šiandienos kontekstuose periferijos rašytojai keičia centro rašytojus ir atvirkščiai. Dabar ir Lietuvoje įdomu stebėti, kaip, tarkim, P. Venclovas iš periferijos pamažu veržiasi į centrą, o G. Patackas iš neabejotino centro buvo atsidūręs nuošalėje. Panašių pavyzdžių begalės.

Kai kas verčia suklusti ir pavasario periodikoje. Kaip jaunas autorius V. Daunys, išleidęs vos pirmą knygą, iš periferijos yrėsi centro link? Bet štai „Krantai“ (2008, Nr. 1) spausdina jo laiškus vos gimusiam sūnui, kuris tuomet turbūt net skaityti nemokėjo (tiesa, Vaidoto raštas buvo labai stambus ir įskaitomas): „Pavydžiu Sokratui, kuris mokėjo vykdyti savo socialinę priedermę, arba Kristui, kuris mokėjo sėdėti su vagimis už vieno stalo. Čia reikia kažkokios ypatingos, dievų įkvėptos energijos. Man gi tos energijos užtenka tik sau pačiam susikaupti. O juk turėčiau sukaupti ir kitus žmones“. Tai jau ne vien socialinė, bet ir egzistencinė priedermė. Meilės balsas, ir tą patį turbūt galėtume pasakyti apie visą Vaidoto kūrybą. Ir įsipareigojimo balsas. Po dvidešimties metų bendra etinių ir estetinių svarstymų tonacija keičias, tarkim, H. Kunčius sako: „Neretai laiko diktuojamos aplinkybės nustumia į šalį tai, kas dar neseniai rodėsi aktualu ir verta apmąstyti. Vienus stabus keičia kiti, simpatijos virsta antipatijomis ir atvirkščiai – gyvename nuolatinėje save gimdančių ir naikinančių vertybinių sistemų kaitoje“ (balandžio „Metai“). Ir tai sako vienas profesionaliausių (visomis prasmėmis) rašytojų mūsų literatūroje. Beje, kad nereikėtų grįžti, verta paminėti ir jo apsakymą „Literatūroje ir mene“ (gegužės 9) „Rašytojo M. G. laiškai pareigūnui Svajūnui“: kalbama apie karjeristą, įskundėją, bet taip atsargiai, jog nelieka jokių „įkalčių“. Tai ne visada pavyksta ir pačiam H. Kunčiui. Kartais jis „sukala“ tekstą ir labai tiesmukai.

O dabar pereisiu prie savo „arkliuko“, savo nemeilės postmodernizmui. L. Laurušaitė, kuri „Šiaurės Atėnuose“ nuolat referuoja latvių literatūros naujienas, dabar (balandžio 11) paskelbė apžvalgą „Nauja fazė – postliteratūra“. ten yra ir toks sakinys: „Perfrazuojant Jeaną Jague’ą Roseuau, kuris kvietė atgal į gamtą, buvo pasiūlytas naujas motto: nuo tekstų – „atgal prie meno“. Ir štai šita frazė mums turbūt liks aktuali. Ko tik mes nedarome: „Litmenas“ įsivedė tikrai gerų, bet užmirštų eilėraščių rubriką, „Nemunas“ paskelbė P. Cvirkos novelės konkursą. Ir kas iš to? Kas norėjo, tas ir taip anuos eilėraščius žinojo, paskaitomų apsakymų nepagausėjo. Net trijuose leidiniuose spausdinosi N. Kliukaitė. Ten, kur išlaikoma grynai lyrinė intonacija, išlaikomas ir stilius. Bet ten, kur pradedama stilizuoti, stilius tampa beveik kaip P. Gižeco apsakyme „Žmogus ir žodis“ („Literatūra ir menas“, balandžio 11). Reikia drąsos: „užsidėti“ tokį pavadinimą ir rašyti tokia kanceliarine kalba. S. Paltanavičius, užsirekomendavęs kaip geras vaikų rašytojas, apsakyme „Paskutinis laužas prieš girią“ („Nemunas“, balandžio 24-30) kartoja ne tik stilistiką, poetiką, bet ir pačią siužetinę situaciją. Gal kiek įdomesnė Š. Navicko novelė „Naktis carienės miegamajame („Nemunas“, balandžio 10 – 16): bent jau kaitaliojami laikai ir personažų kaukės. Iš debiutanto P. Zaveckio publikacijos „Literatūroje ir mene“ (balandžio 18) patiko „Kovarnis“, bet nepatiko „Nusirito akmuo nuo širdies“. Kai yra meninė kalba, tada atsiranda ir struktūra, ir vidinė dramaturgija. O šiaip jau galvok ir išgalvok ką nori... Beje, buvo įdomiau skaityti iš praeities (beveik visur – apie A. J. Herbačiauską, „Krantuose“ – apie V. Daunį, P. Drevinį). Vis dėlto „siautėjo“ ir rimti prozininkai. Žinau, kad daug kam nebepatinka K. Saja, bet bent jau šiandieniniame prozos kontekste jo proza mus puošia – įvairiapusiškumu, sugebėjimu žaisti įvairiausiais stilistiniais registrais („Literatūra ir menas“, balandžio 25; spalio „Metai“). Apie kaimą rašyti daug kas gali, bet parašyk tu man sakmę – parabolę apie špygą! Žavi profesionalo darbas, kaip ir D. Mušinsko sugrįžimas į prozą. Nekalbu vien apie dvi jo noveles „Literatūroje ir mene“ (gegužės 2). Čia reikėtų prišlieti ir gegužės „Metų“ vedamąjį, kuris joks ne vedamasis, o socialinė novelė (tokias jis, beje, deda ir į savo knygas, o gaila). Įtariu, kad jeigu D. Mušinskas rašytų romaną iš savo socialinės dabarties, tai būtų pats žiauriausias amžininko romanas.

Netikėtai iš letargo miego prisikėlė „Šiaurės Atėnai“. Jie ieškojo įvairiausių išeičių (imtinai iki šokiruojančios kritikos), bet dabar vėl vienas po kito pasirodo D. Kalinauskaitės, G. Radvilavičiūtės tekstai. Čia jau priprasta: viena tobulai kaitalioja pasakojimo rakursus, antroji kuria teksto magiją. Bet buvau neįsidėmėjęs D. Girčio („Šiaurės Atėnai“, balandžio 11), kurio tekstas „Laimingų Naujųjų metų“ padarė įspūdį savo daugiaplaniškumu, daugiasluoksniškumu. Beje, neatsitiktinai „Nemuno“ novelės konkursas, ir dar tokiu skambiu vardu, nepasiteisina. „Metai“ taip pat verčiasi ne proza, o publicistika. Antai vietoj apsakymų balandžio numeryje jie skelbia L. Tapino apmąstymus apie V. Žalakevičių, o gegužę – abstrakčius A. Mikutos dienoraščius. Panašiai verčiasi ir „Naujoji Romuva“, „Krantai“. Atmintis, retrospekcija darosi daug svarbesnės už šiandienos produkciją.

Apie literatūros ir tekstų santykį su virpuliu imu kalbėti, kai iškyla grėsmė rašyti apie poeziją. Čia itin aiškiai matau, kaip kinta konjunktūros, kaip maišosi vertinimo kriterijai. Štai į literatūrą sugrįžta V. Kuzmickaitė („Šiaurės Atėnai“, gegužės 2; „Literatūra ir menas“, balandžio 4), kuri vos po kelių publikacijų pateko į literatūros specialistų dėmesio lauką, buvo aprašyta V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“. Ir štai dabar – gera, labai gera, bet jau viena iš keleto. Arba Z. Mažeikaitė: tuo metu, kai ji leido savo pirmąsias knygeles, atrodė per daug barokiška, per daug perkrauta. („Nemunas“, gegužės 15 – 22; gegužės „Metai“), o dabar biografinis pasakojimas pernelyg plokščias. Tiesa, poroje eilėraščių „Metuose“ yra tas keliasluoksnis kalbėjimas, kurio būtinai reikia kiekvienam meniniam kalbėjimui, bet „Nemune“ jis visai išnyksta. Apskritai dabar įdomi tendencija: prozininkai masiškai ima rašyti eilėraščius: M. Sluckis, E. Liegutė, dabar dar ir E. Ignatavičius („Literatūra ir menas“, gegužės 23). Kadangi po eilėraščiais surašytos datos, visai nesunku nustatyti – pats seniausias jo eilėraštis yra „Nepagaunami vagys“, jis yra geriausias, nes turi struktūrą, Toliau prasideda gamtinių peizažų kaleidoskopas.

Nors ir laikausi principo, kad leidinyje dirbančio asmens nevalia minėti, iš poezijos publikacijų renkuosi D. Kajoko eilėraščių pluoštą („Šiaurės Atėnai, balandžio 25). Iš jaunųjų labiausiai įsiminė J. Viningas („Nemunas“, gegužės 8 - 14).



Valdemaras Kukulas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą