Sveiki,

Jei čia yra žmonių kažkada rašiusių ar rašančių savo pirmą knygą turbūt kiekvienas susidūrėme su ta pačia euforija. Kiekvienas žodis atrodo genialus, tikras, be melo, jauti tikrą, nesumeluotą skonį. Skaitai savo kūrybą, žaviesi ja, galiausiai padedi paskutinįjį tašką ir sėdi prie koregavimo. Sukoreguoji knygą ir tada belieka išsiųsti aprašymą ir vieną kitą ištrauką leidykloms. Išsiuntęs nekantrauji atsakymo, gauni pirmąjį tarytum Dievo avinėlio kūno skeltį, karčiai nuriji, ekrane išvydęs "Sėkmės kūryboje, bet mūsų leidykla orientuojasi ties kitokiu žanru.", lauki sekančių. Galiausiai supranti, kad jau kone visos atrašę, kitos tiesiog apskritai ignoruoja lieki sėdėti nesusipratęs kame slypi visa problema.

Jei įžvelgei kažką pažįstamo, žinok, kad ir man taip buvo. Parašiau savo pirmąją knygą per nepilną pusmetį, tema gan kebli, kalbama apie homoseksualumą, suprantu, kad Lietuva nėra pakankamai tolerantiška šalis, tad leidykloms išleisti mano knygą taptų kiek rizikinga. Savo lėšomis išleisti knygos negalėjau, kadangi kainos kone kosminės, girdėti teko ir 4000 (europietiškų) ir panašiai.. Nu žodžiu, keblus reikalas...

Pradėjau rašyti savo antrąją knygą, kiek kitokia mane įkvepiančia tema, nemanau, kad tai ypatingai svarbu, tiesiog atsakymai buvo maždaug tokie patys... Ne mūsų žanras...... Šaunu, pabandykite kitoje leidykloje... Neatitiko mūsų leidyklos standartų....

Kažkaip kyla klausimas: Kiek iš tų leidyklų tikrai buvo suinteresuoti su manimi bendrauti kaip su normaliu klientu... Žodžiu, kažkaip susireikšminau, pasijaučiau vienišas ir net kažkoks nenormalus, lyg į mane būtų žiūrima kaip į nepilnavertį, antrarūšį.

Kur dabar dingsta tie visi: "Reikia skatinti jaunimą!", "Jaunimas mūsų ateitis!" ???
Net neįsivaizduoju ką tada jiems rašyti, kur dėtis jei neturi pajamų? Tokia situacija su dar nežinomais rašytojais Lietuvoje. Koktu ir net pikta, kai nusiuntęs gan stambią ištrauką gauni atsakymą po keletos minučių. Atrodo, kad ten sėdėdamos redaktorės dirba vien dėl pinigų ir tarsi robotai atlikinėja tą pačią užsikirtusią programą: "Ne", "Ne", "Ne."

Kas pikčiausia, kad gale dar visada priduriama "Sėkmės kūryboje!"
Kaip gali sektis, kai rašant lieki ne tik, kad neįvertinamas, bet ir pasijaučiantis beverčiu...

Rašau sau ir nežadu pasiduoti, rašysiu, nes tai man reikia malonumą, paguodą gyvenime, tiesiog kartais ir aš naiviai pasvajoju, kad galėčiau būti įvertintas, pripažintas. Turiu ir tą svajonę, kurią jau rodos kartais galiu palytėti, skaityti savo knygos ištrauką mažai, nors ir keletos žmonių auditorijai.

Nežinau kaip kitaip išleisti knygą jei ne per leidyklas.. Iš kur ištraukti pinigų, kur ieškotis rėmėjų, kai gyvenu tokioj abejingos respublikoj...