Kas dėl fantazavimo ir faktų - čia skonio dalykas, kas kam yra lengviau. Vieniems paprasčiau kažką sufantazuoti, kitiems lengviau aprašinėti realius gyvenimo reiškinius, juos vertinti. Aš pats esu iš tokių žmonių, kuriems lengviau aprašinėti kažkokias visuomenės problemas, reikšti savo nuomonę apie jas, nei sukurti kažką absoliučiai fiktyvaus. Aišku, turbūt tai yra labiau publicistika, nei kūryba.
Na, gal man ir per stipru būtų tai, ką aš rašau, vadinti esė (tegul kiti sprendžia, kas tai yra), bet manau, kad tai tikrai arčiau esė, nei prozos.
Pradžiai užtektų ir konkurso, nes iki leidimo, jei teisingai supratau pasiūlymą, tai dar šviesmečiai - pirma būtų laimė padorių esė teksto paskaityti... :-)
Vakvakai, mano subjektyvia nuomone, pradžiai galima pradėti nuo:
http://www.rasyk.lt/kuriniai/220735.html
http://www.rasyk.lt/kuriniai/220210.html
http://www.rasyk.lt/kuriniai/219985.html
http://www.rasyk.lt/kuriniai/219941.html
Daugiau nebeturėjau kantrybės esė skyriuje esė ieškoti...
Labai gaila, bet čia mokančių rašyti esė yra kokie 5 žmonėms max. Visas tas srautas, kur dabar vadinasi "esė" turėtų būti negaliestingai išvalytas ir palikta kokia 10 proc., kurie realiai ir atitinka šią sąvoką.
Šiaip man keista, kad taip mažai kas ryžtasi šį žanrą išmėginti. Gal atbaido tai, kad reikalingi faktai, o ne gryna fantazija, neįsivaizduoju, bet vis užsuku su viltim, bet tik susinervinu ir viskas :-)
Na ir aišku, komentavimas. Čia ta pati problema kaip prozoje - komentarų trūksta. Žinau, kad šitoje srityje galėčiau ir sau įspirti į užpakalį.
Labai sudėtinga situacija gaunasi tada, kai esė (racionalus mąstymas) komentuoja poezijos gerbėjai (meninis - estetinis mąstymas). Tokiais atvejais sunkoka susišnekėti. Daug kas galvoja, kad literatūra būtinai turi būti meniška (t. y. orientuota į emocijas, estetinį pasigėrėjimą), bet ne į logiką ir realius gyvenimiškus dalykus. Bet tai neteisingas mąstymas.
Seniau dažniau kitų esė paskaitydavau, dabar mažiau turiu laiko, tai ne visada gaunasi (žinau, mano kaltė). Kokias dažnas klaidas galiu pastebėti:
Labai daug vartotojų, ypač naujai prisiregistravusių, į esė skiltį deda visokias savo meiles - kaip alpsta, myli, ilgisi, negali gyventi be meilės subjekto ir t. t. Na kokios čia esė? Dar labai dažnas ir tas atvejis, kai autorius galvoja, kad reikia rašyti kuo mandriau, užlankstytai, naudoti kuo daugiau visokių mokslinių terminų, sudėtingų gramatinių formų ir t. t. - žodžiu, kuo mažiau skaitytojas supras ir kuo sunkiau bus pagauti mintį, tuo protingiau atrodys, atseit. Na, bent man tai visada atrodo, kad reikia šnekėti skaitytojui suprantama kalba, gyvai, kad būtų malonu skaityti. Net apie sudėtingus gyvenimiškus dalykus galima parašyti paprasta, žmogiška kalba.
Be to, būtinas dalykas yra intriga. Skaitytojui turi būti įdomu ir aktualu. Pasitaiko tokių esė, kad atrodo, nei problema iškelta, nei suintriguota, netgi konkrečios temos nėra - papilstyta iš tuščio į kiaurą, į vieną pusę, į kitą, bet nieko konkretaus taip ir nepasakyta.
Esė turėtų gimti kaip realaus gyvenimo aktualijų atspindys. Tai turi būti problemos, kurios aktualios visuomenei ir įdomios autoriui. Autorius turi būti pats neabejingas tam, ką rašo - piktintis, džiaugtis, liūdėti ir t. t. Per prievartą, nesant pagrindo (aktualios problemos), esė nepagimdysi.
Taip, atrodo, kad šios diskusijos autorius labai teisingai suvokia esė esmę.
Bėda yra tai, kad dauguma rašykų, bandančių kurti esė, tai suvokia kiek kitaip. Na, gal čia atskiro skyrelio trūksta, nežinau, bet kažkodėl žmonės mano, kad visa proza be siužeto gali būti esė.
O iš tiesų juk esė yra visai kas kita. Nežinau, ar yra prasmė čia dėstyti, gal geriau atsiversti kad ir čia ir pasiskaityti. Čia, manyčiau, dar ganėtinai švelniai apibrėžta, jei pagooglinsite, rasite kur kas griežtesnių formuluočių.