Dabar, kai jau nebūtina "slapstytis", trumpai brūkštelsiu apie pusfinalį.
"Programinė klaida" - komiksas toliau tęsiasi nepaisant kaskart vis kitų užduoties sąlygų. Panašu, kad autorius tiesiog smaginasi atsipūtęs, bet spėju šį kartą neprasisuks. ...bedieviškai msyvus peilis :))
Ar labai noriu sužinoti pabaigą? Nelabai.
"Beprotis" - tikiuosi poros nugalėtojas. Ne lengvai susiskaitė, lieka klaustukai, kūrinyje paslėpta viliojanti mintis/idėja. Iš trijulės geriausiai įsijausta į užduoties temą. Tiesa, viršytas ženklų skaičius.
"Kaip žmogus". Liūdna, kad gerai rašoma istorija šiame etape liko be lygiaverčio oponento. Būtų įdomu pamatyti komisijos verdiktus. Ir ką gali žinoti?.. O dabar žinome iš anksto.
Matai, Aurimai, net ir šis mūsų pokalbis yra daug geriau už tuos musių taškelius.
Taip, tai ne erotikos konkursas. Kaip vienas iš dalyvių tu tarsi sakai, kad geram kūriniui sukurti tau reikia šiltos lovos ir atpalaiduojančios muzikos, o čia prieštaringų sąlygų džiunglės.
Ir tu esi teisus, tik manęs tai kažkodėl nedžiugina.
Visuomet šiek tiek liūdna, kad atsiverti kokią potencialiai maistingą temą, o čia tik – musių spiečius.
Aš mėginu įsivaizduoti Meškiuką, vairuojantį tolimame reise ir prašantį pratęsimo. Kiek suprantu, papildomas laikas pakėlė dalyvių skaičių nuo penkių iki aštuonių.
Bet tik du skaitytojai. Man šiek tiek gėda už svetainę.
Dar vienas manipuliavimas komisija, jos buvusiais vertinimais. Eh, na nepatiko, tekstas miręs, lyg stebėčiau įrašą negyvos katės, kuri natūraliai pūna, ir yra išskaidoma, bet tą, nepagreitintą. Na techniškai nėra blogas, bet eh, nuobodus, neišsiskyriantys veikėjai ir pusgyvė aplinka.
Baisu. Jausmas, kad tai skaičiau šimtus kartų. Tiek knygose, tiek filmuose vaizduota idėja. Dar tas jausmas, kad norint gero rezultato tokiu tekstu, konkrečiau, tokiu stilium ir tokia idėja reikėjo bet du kart daugiau simbolių
Nemeluosiu tekstas vaizdingas, bet vėlgi priminė nickelodeon animacinius filmus, gal kempiniuką. Bet, begalo infantilus, vaikiškas, o ir, kaip minėjau trūko originalumo.
Man labai patiko. Na tekstas nėra geras, regis, net viršytas simbolių kiekis, bet jis manau nėra rimtas, o viso labo ironijos žiupsnelis ir pašaipa kitiems.
Sakiniai aiškūs, beveik be kilpų („Kalbėdama ji juokingai klapsėjo savo priaugintomis blakstienomis lyg pakvaišęs drugelis niekaip negalėdamas atsiplėšti nuo jos veido“), antra vertus, dažnokai jie šabloniški ir nuspėjami.
Vaizda aiškus, bet veiksmo nėra, alternatyvioji istorija prisegta mechaniškai, ji beveik nerezonuoja su pagrindine linija.
Vykusiai įkabintas vakvakas, nevykusiai – azazela.
Įdomus darbas, smagu, kad autorius spjauna į konkurso sąlygas ir ramiai sau tęsia ankstesnę istoriją, nesukdamas sau galvos dėl konkurso sąlygų A. Ir B.
Silpnoji vieta – pernelyg vienodu srautu mąstantys personažai, juos atskirti tik iš išorinio pasaulio detalių, o pats mintyjimas kone identiškas, nepakankamai individualizuotas.
Sakiniai paskubėti, stilius plaukioja (daugiau, daugiau, daugiau, daugiau, akys, kuriuose skendo seselės ir t.t.).
Laiškai šiek tiek neralūs, bet tebūnie. Blogiausia, kad neaišku, kas juos sieja su pagrindine linija. Bendras įspūdis: beveik suvaldytas pasaulis, bet visai neįtikinama istorija (jos kaip ir nėra, nepakako ženklų).
Yra dvi siužeto linijos, bet neaišku, kokie čia laikmečiai, pasauliai, koks tarp jų ryšys. Galima būtų kabinėtis prie detalių (žibalinė lempa pleška? Vaistai kuriami rašant tekstą?), ne visi dialogai ir pokalbiai įtikinami, bendrasis įspūdis – kieta autoriaus ranka lenkiamas siužetas, beveik neapgyvendidntas personažų, jie tėra tik statistai.
Neįtikina – nei vaizduojamas provincijos mietselis, nei personažai, nei jų pokalbiai. Perukas, merginą užkabinęs vaikinas, dvi suveiktos cigaretės, baras ir šokiai – skamba pigiai, lėkštai, neoriginaliai. Ir absoliučiai neaišku, kuo čia dėta Azazelos sąvoka.
Komiksas, ką ir besakytum. Iš komiksų knygelės išplėštas lapas, tad net ir ta personažų motyvacija, kurią į dialogus įpresuoja autorius, nėra labai aiški.
Labiausiai suerzino skaičius keturiasdešimt (patys iškiškit mūšio įkarštyje veidrodėlį virš stalo ir gaukit tokį skaičių...).
Ideja aiški, na, gal ne visiškai, aiški, bet be tos idėjos beveik nieko ir nėra. Tuščias kambarys, truputis maisto, mokausi šaudyti. Kodėl? Kokiu būdu? Kuriam tikslui? Nėra atsakymų, nespėta, netilpta į aštuonis tūkstančius.
Bet sužavėjo dar viena A-variacija. Azazela zero. Toks laiškas konkurso komisijai tarp eilučių.
Autorė nesislapsto, ji slysta miestu net kiek per lengvai, žadėdama tęsinį, kurio juk gali ir nebūti? Ir dar – visai įdomus būdas pateisinti antrojo etapo nekokybišką tekstą – iškeliant jį į muilo operą. Smalsu.