apie maisto maišymą
vasara. moterys stebėdamos baliono pakilimą
šūkauja, tarsi kaip tik būtų atiduodamos dangui
dujinės smegenys tos būtybės, kuri sumaišė
maistą – fizinę meilę ir gailestį. tai
visada skaudu. saulėkaitoje šmėkščioja
suknios, berniukai jau įgijo dėžes ir fotelius,
su kuriais keliaus į žemės gelmes,
pailsės. arba štai dievas,
iš ko jis sukūrė tvankybę? arba atostogas,
vabzdžius, nardančius kraujo verpetuose,
paukščius grakščiai išriestais kaklais, iš kurių galėtum gerti
ir nemirti – neišmiegotam
sapne salto, kritimą
arba šiaudų gumuliuką ant mano
viršugalvio – arba ir tai
tai, kas liko atmintyje
išsiskyrimo akimirką.
mūsų kūnai šliaužia per siaurą molą,
abiejų tamsų šaltiniai ir šviesūs vandens ratilai
daugiau. ir dar autoriaus skaitymai Vilniuj