CelanCelanCelan

***
Naktį, kai meilės švytuoklė siūbuoja
tarp Visad ir Niekados,
braunasi tavo žodis į širdies mėnulius
ir tavo audrotai žydra
akis paduoda žemei dangų.

Iš toli, iš sapnuos pajuodusios
girios, išpučia mus į dykynę,
ir netektis vaikšto aplink, didelė kaip ateities vaiduoklis.

Tas, kur dabar leidžias ir kyla,
pirmiausia susijęs su mirusiais,
aklas kaip žvilgsnis, kuriuo apsikeičiam,
bučiuoja laiką į lūpas.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.