Biografija arba biologinė rašliava

Alfredas Girdziušas
(kartais pasirašinėjantis kaip Paliesius)

Biografija arba biologinė rašliava


Kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta atknisti to gero šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvieno žmogaus biografijos mozaiką lipdo patys artimiausi žmonės – tėvai. Lipdo giminės, draugai, pažįstami ir net atsitiktinai gyvenimo kryžkelėse sutikti nepažįstamieji. Lipdo net gyvūnai gyvenantys ir šalia, ir toliau, lipdo paprasčiausias supuvęs kelmas ar saulės zuikutis, prasiskverbęs pro apdulkėjusį langą ir nutūpusį pailsėti prie tavo kojų. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvienos biografijos mozaikos dalelytė yra sudėta iš ankstesniųjų gyvenimų arba biografijų mozaikų duženų. Šių dėsningų „atsitiktinumų“ konglomeratas  ir yra dirva, kurioje auga biografijos, nes šios biografijos vėliau tampa terpe dygti kitoms biografijoms. Ir taip per amžių amžius buvo, yra ir bus. Amen.


Vilnius-Lentvaris    2006 metai

Alfredas Girdziušas
Vilnius-Lentvaris, 2006 m.



Biografija arba biologinė rašliava

Kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos – tiek, kiek pavyksta atknisti to gero šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvieno žmogaus biografijos mozaiką lipdo patys artimiausi žmonės – tėvai. Lipdo giminės, draugai, pažįstami ir net atsitiktinai gyvenimo kryžkelėse sutikti nepažįstamieji. Lipdo net gyvūnai gyvenantys ir šalia, ir toliau, lipdo paprasčiausias supuvęs kelmas ar saulės zuikutis, prasiskverbęs pro apdulkėjusį langą ir nutūpusį pailsėti prie tavo kojų. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvienos biografijos mozaikos dalelytė yra sudėta iš ankstesniųjų gyvenimų arba biografijų mozaikų duženų. Šių dėsningų „atsitiktinumų“ konglomeratas  ir yra dirva, kurioje auga biografijos, nes šios biografijos vėliau tampa terpe dygti kitoms biografijoms. Ir taip per amžių amžius buvo, yra ir bus. Amen.
Taigi artimiausias mano protėvis, kurio neteko matyti, bet prisiklausyti teko su kaupu, buvo tėvo tėvas arba senelis. Toje parapijoje, kurioje aš gimiau ir augau iki  dešimties metų, o gimiau aš Ignalinos rajono Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime, mano senelį Krištopą Girdžiušą, Jurgio ir Anelės sūnų, visi pažinojo ir... prisibijojo, nes tai, pasak  jį mačiusių, buvo „čieraunikas“, tai yra, burtininkas. Krištopo Girdžiušo žmona buvo vardu Agota. Vincūnaitė Agota (mirė 1937 metais). Tojo Jurgio senelis, vardu Motiejus, kada traukėsi iš Rusijos Napoleono armija, laidojo mirusius ir žuvusius prancūzų armijos kareivius bei karininkus netoli nuo Rižiškės kaimo ant kalno. Dabar toje vietoje žvyrduobė. Iš ten 1958 – 1968 metais buvo kasamas žvyras keliams tiesti. Ant kelių voliodavosi kaulai ir kaukolės. Jurgio tėvui tuo metu (1814 metai) buvo apie 12- 15 metų. Jeigu tikėti mano tetos Marytės pasakojimu, kurį jinai girdėjo iš tėvo Krištopo lūpų, Motiejus gimė apie 1760 metus, o mirė  1837 metais. Taigi Jurgis turėjo dukrą 1893 metais gimė Paulė, 1902 – Juzė, 1909 – Lidvikas ir  1911 metais – Marytė. Beveik visi buvo panašūs į tėvą ir senelį – rudaplaukiai ir strazdanoti. Ypač Marytė.
Krištopas jaunystėje su savo būsimosios žmonos Agotos Vincūnaitės broliu pagyveno Rusijoje (mokėsi Peterburge), vėliau, jau be Vincūno V.(žinau tik vardo inicialą) kažko mokėsi Rygoje ir apie 1883 metus grįžo į tėviškę. Po 3 metų apsivedė. Matyt jam teko Peterburge padirbėti cirke ar kituose keliaujančiuose balaganuose ir išmokti fokusų, tad savo tėvynainius šiurpindavo gana originaliais triukais: „įlįsdavo“ į rąstą, „surakindavo“ neprietieliui spyna burną, pranykdavo, padaugindavo daiktus.
Krištopas Girdžiušas turėjo seserį (vardo nežinau), kuri vėliau ištekėjo už kažkokio Misiūno ir susilaukė sūnaus Stasio bei dukros Julės. Julė pasigimdė dukrą Lionę.  Ji vėliau gyveno Vilniuje Labdarių 4-4  ir Antakalnio 21 bei Saulės 7 namuose. Jis taipogi turėjo ir brolių. Jų nežinau likimų... Patsai Krištopas buvo gana aukštas – 1,8 metro, stambus, rudaplaukis, nešiojo ūsus, geras buvo stalius ir mūrydavo aplinkiniams krosnis. Žiemą nešiodavo kailinius, o vasarą sermėgą ir mėgdavo vaikščioti susiveržęs pančiu.
1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ suradau gana įdomią žinutę, apie kurią Paliesiaus kaimo senoliai pasakodavo su didžiausia nuostaba ir baime: „...1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K.Girdžiušas (1858-1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu. Greičiausiai tai buvo masinės hipnozės seansai.“ Štai tie „potvyniai“ pridarydavo vieniems skanaus juoko, o kiti...
Nuvežė kartą senelis grūdus malti į Paliesiaus dvaro malūną, o ten eilė vežimų ir dar didesnė eilė susirūpinusių kaimiečių – lauko darbai nelaukia, tad gudrusis fokusininkas tiesiai pas malūnininką žydelį. O malūnininkas žydelis ant krosnies su kailiniais susirietęs, į kalbas nesileidžia, kažką marma. Pabodo Krištopui įkalbinėti žydelį ir nutarė pamokyti – užtvindyti visą malūną. O vanduo per langus semia pečių, o jau iki juosmens to vandens. Ir  žydelio nervai neišlaikė – puolė nuo krosnies su kailiniais plaukti, bet... tėškėsi į grindis. Žmonės  vieni raitosi iš juoko, kiti, ne vietiniai, išsižioję stebi tą „potvynį“, treti kryžių ant kaktos paišo... Pasakoja liudininkai, kad Krištopui sumalė tądien be eilės.
Taigi apie šį konkretų įvykį papasakojo mano klasioko iš Paliesiaus kaimo Jono Prašmunto, vėliau tapusio geru veterinoriumi, senelė.
Mielagėnai minimi dokumentuose nuo XVIII a. pradžios. 1768 metais gavo prekyviečių privilegiją ir toliau ėmė plėstis. Mielagėnų bažnyėią pastatė ponai Kublickai (Kubilinskai?) 1779 metais. Buvo pastatyta varpinė, šventoriaus vartai. Mirus Kublickams, jų palaikai palaidoti buvo kapinių koplyčioje rūsyje. Sako, kad buvo kartu palaidota ir auksinė karūna. Tos koplyčios rūsį, kapus išplėšė 1968 metais ir karstus su griaučiais ištempė į rūsio vidurį. Nuo 1985 metų koplyčia pradėta restauruoti.
1861 metais Mielagėnuose gyveno 180 gyventojų, o amžiaus pabaigoje, 1897 – jau  gyveno 517 žmonių.

Paliesiaus dvaro likučiai – griūvančios buvusios arklidės. Pagrindinių rūmų  pastatą ir vandens malūną bei kitus pastatus išardė kolchozų laikais. Yra likę pamatai ir akmenys su iškaltomis buvusių ponų pavardžių pirmimis raidėmis. Malūnas iki 1962 ar 1963 metų dar buvo. Prie to malūno veisėsi labai daug vėgėlių ir viso kaimo berniukai jas gaudydavome su rankomis. Prisimenu kaip tame malūne dar gyveno ir dirbo malūnininkas.

Netoli nuo Mielagėnų, už 3 kilometrų į pietryčius ant Virvetos (vietiniai vadina ją Kančežinka, nes išteka iš Kančiogino ežero) upės buvo pradėtas statyti Paliesiaus dvaras. Čia buvo pagrindinis dvaro pastatas, didžiulės arklidės, ūkiniai pastatai ir didžiulis vandens malūnas iš raudonų plytų. Iškastas dešiniajame upės krante dižiulis prūdas, įkurtas parkas. Topolius (kvapniuosius!) pakelėse sodino mano patėvio Martyno Katkausko (gimusio 1917 metais) mama. Beje Katkauskai gyveno paskutinėje išlikusioje dūminėje trobelėje Paliesiaus kaime. 1927  metais (ši data buvo išraižyta ant krosnies šono) jie pasistatė  didelį dviejų galų namą. Aplink Paliesiaus kaimą buvo didžiuliai miškai. Likučius, pavienius medžius, prisimenu dar ir aš.


Paliesiaus kaimas įsikūrė pamiškėje prie kelio 17 a. viduryje, vykdant valakų reformą. Valakų reforma šiame krašte, kaip ir visoje LDK feodalinė žemės reforma, vyko XVI a. antroje pusėje. Tas įstatymas buvo paskelbtas 1557 m. balandžio 1 dieną. Reforma truko apie 20 metų. Butent per šią reformą vyko gyventojų kėlimas iš vienkiemių į  gatvinį kaimą. Taigi, Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių - Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Tverečius yra nuo Paliesiaus už 14 km. Šis bažnytkaimis žinomas nuo XV amžiaus kaip dvaras. Čia 1501 metais pastatyta bažnyčia, 18 a. veikė parapijinė mokykla, o 19 – 20 a. pradžioje – valsčiaus centras...
O visai Paliesiaus pašonėje, už vieno kilometro, Tverečiaus link, buvo kaimas Miečionys, kur visi mano broliai ir seserys bei aš pradėjom mokslus. Šis kaimas taip pat atsirado valakų reformos metu.
Šiame kaime Girdžiušų buvo gana daug. Ir, reikia manyti ši pavardė yra kilusi iš pravardės „girdėti“, „girdžiu“. 

Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ 12 puslapyje yra paminėtas Krištopo Girdžiušo
„fokusavimas“  Ignalinos rajono klojimuose

Apie 1930-32 metus, kada mūsų krašte vyko žemės reforma, kada iš kaimų žmonės kėlėsi į vienkiemius, Krištopas Girdžiušas taip pat pasirinko gyvenimą vienkiemyje. Kaime begyvenančių valstiečių žemė būdavo padalinta ruožais. Kartais tą ruožą nebuvo galima net su akėčiomis suakėti – kabindavai kaimyno žemę. Bet ir čia, kaip tikras fokusininkas, sužaidė, pasak mano mamos, žmonių naivumu: kada buvo dalinami žemės sklypai, Krištopas „...keptais karveliais šėrė matininką.“,  o kada buvo „...burtų keliu traukiami sklypų numeriai, pačio geriausio sklypo numeris buvo padėtas ant stalo ir pasakyta visiems, jog šį sklypą gali pasiimti be eilės bet kas, nes jis yra pats „blogiausias“, jo net plotas padidintas – tik imkit.“. Ir  šį kartą kaimiškas atsargumas, o gal noras iš bendros krūvos išsitraukti patį geriausią sklypą, apmulkino visus tik ne Krištopą. Jis žinojo to sklypo kainą ir lyg ne noromis, po ilgesnių „įkalbinėjimų“, pagaliau „sutiko“, vardan visų kaimiečių „laimės“, kad tik dalybos vyktų greičiau ir sklandžiau. Kada dokumentai buvo visi pasirašyti ir patvirtinti notaro, kaimiečiai atsitokėjo, bet...

Taigi po daugelio metų, kada dar dirbau Kėdainiuose, atsitiktinai traukinyje  susipažinau su dar keistesniu žmogumi, gal kiek primenantį mano senelį kaip fokusininką tik... kito žanro. Ir tai, ką išgirdau, pasiliko mano atmintyje ir užrašuose...



Alfredas Paliesius

Visraktis


Tai buvo 1967 metų pavasarį, prieš pat šventas Velykas. Važiavau iš Kėdainių į Vilnių Ryga-Simferopolis traukiniu. Žmonių, kaip įprasta tais laikais, vagone buvo sausakimša. Keleiviai irzlūs, tvanku ir trenkė šlapimu. Tambūro durys trankėsi, o už jų netirpstanti eilė į “registratūrą” – vakarėjo ir visi prieš miegą norėjo būtent tenai patekti. Už lango pavasarinis peizažas buvo neįdomus, pilkas, miego nenorėjau, o kelionėn įsimesta knyga tapo neįdomi – aplinka darė savo.

Bendrojo vagono sekcijoje, kur ir aš įsiterpiau, važiavo sava komanda – keturiese su kortomis lupo “ožį” ar “durnių”, laidė negudrius sąmojus, nepiktai džiaugėsi priešininkų žioplomis klaidomis ir, įtariau, kad slapčiomis tuštino ne limonado butelį, bet rausvai dažytą naminę degtinę. Kvapas jau ne limonado tvyrojo. Aš ir priešais mane sėdintis žilas senukas stengėmės nekreipti dėmesio į kaimynų erzelynę. Priešais Jonavą vienas iš kortuotojų nulėkė į tambūrą parūkyti ar šiaip kojas pramiklinti, o kiti komentavo nutrauktą mačą. Ant stalo gulėjo beveik naujų kortų malka. Nusprendžiau bendrakeleivius sudominti keletu fokusų su kortomis ir paprašiau leidimo pasinaudoti jų malka. Tai buvo paprasčiausi “fokusai”, kai atspėdavai kelias ištrauktas iš malkos kortas, kurias patys žiūrovai ištraukdavo, įsimindavo, patys kur norėdavo vėl įgrūsdavo ir patys sumaišydavo. Kas žino šio numerio atlikimo paslaptį, tas gali parodyti improvizuodamas vos ne dešimt “stebuklų”, iš pažiūros visai skirtingų. To man ir reikėjo, nes publika buvo “žalia”. Tik žilagalvis vis atlaidžiai šypsojosi ir kėlė man azartą.

Aš drąsiai kartodavau tuos pačius numerius,nebijodamas, kad gali mane “iššifruoti”. Pagaliau neiškentė ir senukas. Jis ištiesė ranką, lėtai paėmė iš mano rankų malką, sulygino, išskleidė vėduoklę, vėl sudėjo, mostelėjo puslankį ir... kortos pranyko! Staiga įgrūdo ranką kaimynui į užantį  ir iš ten ištraukė kortas. Vėl mostelėjo ir kortos lanku pasipylė iš vienos rankos į kitą, krito ant stalo, o prieš mūsų akis atsivėrė visi tūzai! Vėl kortas susėmė, stuktelėjo į stalą, nukėlė viršutinę, mostas – ji pradingo, antra, trečia, dešimta pradingo, vėl mostas ir vėduoklė nusklendė stalo paviršiumi. Tai buvo visos “širdys”! likusi malkos dalis skriejo ratu ir klojo kortas neįspėjama tvarka. Dalybos greitai baigėsi ir krūvelės buvo atverstos. Visose buvo po vienodą “akių” skaičių!
Šiandien aš jau nebeprisimenu tų stebuklų, kuriuos rodė paslaptingasis senukas. Kai grįžo iš tambūro mūsų kaimynas, jis pamatė atvipusius mūsų žandikaulius ir mirtiną tylą. Tylėjo ne tik mūsų sekcija. Žiedu stovėjo ir kiti keleiviai. Aš rijau seilę ir bijojau, kad nieks neužgirstų mano gugtelėjimo. Pagaliau prabilo aviacijos kapitonas. Jis ėmė sagstytis lyg prieš generolą savo mundurą ir rusiškais “matais” reikšti nuostabą. Mūsų kortuotojai prie savo malkos bijojo net prisiliesti. Žodžiu, nuostabos ir kalbų atsirado su kaupu. Daugelis prašė pakartoti fokusus, parodyti naujų, bet senukas tik šypsojosi ir pešiojo kelnių klešnę. Mačiau, kad ir jis buvo susijaudinęs, nes rankos virpėjo, nors veidą puošė ramiausia šypsena. Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo vulkano išsiveržimas. Tai seniai užslėpto ar slepiamo sugebėjimo išsiveržimas, kurio išsigando ir pats senukas, jis jautėsi lyg nusikaltimo vietoje sugautas mokinukas, lyg bijodamas, kad kažkas jį atpažins ir išplaks rykšte. Vagone augo triukšmas, keleiviai trečiuose aukštuose taisėsi sau gultus, palydovai lakstė suirzę, nes niekas neėmė patalynės. Senukas ir aš sėdėjome kaip sėdėję. Greitai turėjo būti Vilnius. Iki ryto dar laukti ir laukti. Vilniuje prasidėjo šlapdriba. Iššokęs iš vagono, dairiausi į kurią pusę slinkti. Bespoksodamas į laikrodį, akies krašteliu pastebėjau, kad iš vagono išlipo ir senukas fokusininkas. Jis žvaliai pratrepseno pro pat mane. Net nepastebėjo, o gal nenorėjo pastebėti. Nedrįsau sustabdyti. Bet likimas buvo man labai palankus.  Pakilęs į stoties valgyklos-restorano antrąjį aukštą, aš vėl pamačiau bendrakeleivį. Tada jau išdrįsau. Pasilabinęs ir paprašęs leidimo, atsisėdau šalia. Kalba nesirišo, bet po mano klausimo, ar jis ne cirkininkas, senukas pakėlė baltus antakius ir ramiausiu veidu tarė:
-Aš vagis.
Aš atsilošiau ir žandikaulis dar labiau atvipo, negu vagone.
-Aš, vaikeli, vagis profesionalas. Buvęs, bet geras! - ir jis reikšmingai pakėlė pirštą.
Senuko pakeltos dešinės plaštakoje pamačiau raudoną randą.
-Persipjovėte? - kinktelėjau galvą į delną.
-Ne, tai mano visraktis.
Man trečią kartą atvipo žiauna.
-Tai dar prieš aną  karą. Dešimtais  ar vienuoliktais, neprisimenu. Buvau  dar piemuo. Ir girdėjau šnekant senius, kad yra žolė, kurią įsiauginus į delną, galima atrakinti visas pasaulio spynas. Tik rasti ją sunku. Bet ieškoti ir nereikia – ją randa ežys. Reikia ežiui užtverti kelią į lizdą smėlio pylimėliu. Žvėriukas neperlipa per užtvarą, nes slysta kojos, tada jis einas ieškoti tik jam vienam žinomos žolės, kurą užmetus ant smėlio, prasiskiria kelias. Ilgai, gal du metus narsčiau miškelius, sodus ir daržus. Sekiau ežius ir dienomis ir naktimis, bet nė vieno jų lizdo neradau. Bet pagaliau aš jį radau ten, kur visai nesitikėjau surasti. Jis buvo po mūsų dūminės trobelės krosnim. Tikriau pakrosnio kampe, po skudurais. Į pakrosnį iš lauko vedė  gal žiurkių, gal šeško iškastas urvelis. Iš po senų skudurų ir apipelijusių batų krūvos išverčiau dar plikus ežiukus. Aš taip išsigandau, kad net oro pritrūko. Pamačiau ir urvelį.  Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis lėkiau prie Dubysos smėlio. Net tris puskibirius atvilkau. Sauso, biraus. Ir supyliau pylimą!

Padariau žiedą, o aukščiausiai supyliau prie urvelio. Pilant smėlį prakaitas žliaugė veidu. Nebuvo karšta, bet aš velniškai jaudinausi. Ir supylęs užtvarą nenustygau – lindau kas penkiolika minučių į pakrosnį. Bet lizdo šeimininkas negrįžo ir negrįžo. Pagaliau mama mane nuvarė gulti. Miegojau ant šieno tvarte, tad naktį nuslinkau už namuko ir keliais per rasą bridau ieškodamas, ieškodamas išėjimo po pamatais. Neradau. Neužmigau visą naktį, o jei ir sudėdavau bluostą, matydavau mano rankose tirpstančias spynas. Aš pašokdavau, nes jaučiausi lyg kažką vagiu. Vogti tikrai nenorėjau, bet labai jau magėjo išbandyti, ar tai tiesa. Tik išbandyti. Na, gal pasipuikuoti kaip nors prieš draugus, bet jokiu būdu ne vogti. Niekas pas mus ir nerakindavo nieko.  Kabliuku ar kaišteliu žmogus pasakydavo, kad jo nėra namuose, kad ateitum vėliau. Kiti net kablio netaisė – pagaliu paspirdavo. Tik mūsų bažnyčios duryse, pas kunigą, pašte ir, atrodo, pas urėdą kabojo spynos. Didelės ir brangios.
Paryčiui mama išvertė iš guolio ir nuvarė karves ganyti. Iš kiekvienos šeimos eidavo padienininkai. Kiek karvių, tiek dienų. Tik vėlai vakare parsiradau namuose, o į pakrosnį įnėriau, kai mama melžė karvę. Lizdas buvo tuščias. Pylimėlis sugriautas. Balana šviečiau ir ieškojau žolės. Jos nebuvo! Karštligiškai pirštais sijojau smėlį ir nepajutau, kai mama sučiupo už kojų ir ištraukė lauk. Na ir gavau į kailį už ugnį pakrosnyje! Mama kažką klykė, lupo mane pančiu, o aš buvau šoke nuo nesėkmės  ir nieko nejaučiau. Tik ryte pajutau skausmą sėdynėje. Visą dieną praleidau darže, skabiau tabako žiedus, ravėjau ir vaikiau žąsis. Gal trečią dieną po pėrimo, mama išėjo į bažnyčią. Tai buvo sekmadienis. Aš nėriau po krosnim. Balanos ugnis šokinėjo, o aš panėriau pirštus į smėlį ir... ant dešiniojo delno byrančios smiltys atidengė žalią žalią žolytę. Ji buvo labai panaši į kraujažolę. Gal tai ir buvo kraujažolė, bet iš susijaudinimo man net dantys barškėjo. Išlindau lauk. Ir pačiu laiku. Delne degė žolytė, o tarpduryje mama tikrino mano kaktą. Aš buvau turbūt toks apdujęs, kad mama pamanė, jog sergu. Liepė gultis į lovą, o pati lauke virė liepžiedžių arbatą. Atidengiau delną. Spygliukais kaip eglutė žolytės stiebelis atrodė ir paprastas ir stebuklingas. Tai buvo burtažolė. Supratau, kad tai buvo ji. Kaip gi ežys išsivedė savo jauniklius? Ir kaip aš ją į delną įauginsiu? Artėjantis laimės išbandymas man vos protelio nesumaišė – pakilo temperatūra, naktį kliedėjau ir įvariau saviškiams baimės. Šutau po kailiniais ir labiausiai bijojau pamesti žolytę. Ryte staiga pasveikau ir prieš pačius pietus gavau leidimą išeiti į lauką. Nėriau už tvarto. Neturėjau nieko aštraus, nes peilius mama slėpė ir nuo mūsų, ir geležį tausojo. Užtvartėje radau laibu kaklu žalią butelį, kurį, įkišęs į savo ilgų marškinių rankovę, tyliai suskaldžiau. Tada gal pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir karštai pasimeldžiau. Nesiryžau rėžti delno. Nusisukau, vėl prispaudžiau ašmenis prie delno minkštimo ir brūkštelėjau. Dar ir dabar jaučiu kaip pjoviau mėsą. Gal trigubai ilgesnę žaizdą pravėriau negu reikėjo. Plūstelėjo kraujas, išvirto mėsa, mečiau “peilį” ir į žaizdą įgrūdau žolytę. Įgrūdau ir užspaudžiau gysločio lapu. Žaizda degė ir smarkiai kraujavo. Pašiūrėje radau išmestus senus tėvo marškinius ir jų rankovės gabalu apmuturiavau delną. Ranka negijo gal dvi savaites. Paslėpti jau negalėjau. Lupti negavau, bet mažai trūko. Ištino ranka iki alkūnės, o delnas net pamėlo. Išsigandau jau ir aš pats, bet apie žolytę bijojau prasitarti -  noras turėti visraktį užgožė viską! Trečios savaitės viduryje tinimas atslūgo ir žaizda užsivėrė. Tik po oda jaučiau kietą skaudantį gumulėlį. Jis dar iki šiol yra ir spaudžiant maudžia. Po mėnesio ranka liko sveikutėlė, o delną papuošė nuostabus raudonas brūkšnys...
Senukas atkišo man ranką. Randas nebuvo lygus. Jis priminė greičiau eglės šakelę. Aiškiai mačiau šviesesnius rausvus “spygliukus”. 
-Įdomiausia, vaikeli, atsitiko vėliau. Rudenį. Reikėjo išbandyti burtažolę, o spynos niekur nebuvo. Ten, kur žinojau, bandyti bijojau. Eiti į bažnyčią ar pas urėdą, tai tas pat, kaip numirti vietoje. Taip aš tada maniau. Kantriai laukiau savo valandos. Ir ji atsirado. Su tėvu išvežėme į turgų rugių parduoti. Aš saugojau arklį, o tėvas vaikščiojo po turgų, klausinėjo kainų, derėjosi su žydais, o rugius, atrodė, net užmiršo. Prie mūsų vežimo kaip tik ir apsistojo žydas skudurininkas. Jis taip pat nusprendė pasižvalgyti po turgų, o savo kromelį užrakino. Išsitraukė prie liemenės pririštą mėlynu siūlu raktelį ir užrakino savo “aukso” skrynią, kurioje būdavo žirklių, siūlų, dusto, sagų, plaktukų ir net ilgų moteriškų plaukų. Tai buvo “šiaučius”. Juoda blizganti spynelė kabojo čia pat. Man ėmė mausti dešinį delną. Burtažolė deginte degino delną. Ir aš ištiesiau ranką. Apčiuopiau šaltą metalą ir truktelėjau. Spyna be garso atsidarė! Mane vėl, kaip ir po krosnim, išmušė šaltas prakaitas. Grūdau atgal spynos kilpą ir kaip nudegintas šokau ant savo vežimo. Supratau, kad seni žmonės nemelavo. Dabar galiu, sėdint čia, paaiškinti, kad toji žydo spyna arba visai nesirakino ir kabojo tik dėl vaizdo, arba... Bet šis  atsitiktinumas nulėmė mano likimą. O mano likimas ir nuostabus ir liūdnas. Nelabai tikiu, kad tik atsitiktinumai padėdavo man – aš rasdavau arba neužrakintas spynas, arba jos labai lengvai atsirakindavo. Neprisimenu kiek jų buvo. Gal tūkstančiai.
Bet aš nevogdavau! Man rūpėjo tik atidaryti užrakintas duris. Išardžiau pirmąją spyną, gautą iš kalvio. Ardžiau ir mokiausi.

Keturioliktaisiais metais rugpjūčio mėnesį mobilizavo mane į rusų kariuomenę, o jau spalio mėnesį pakliuvau į Sibiro šeštąjį korpusą, kuris jau to pačio mėnesio šešioliktąją už Plocko* gavo pylos  nuo vokiečių ir atsitraukė Sochačevo link.   
Traukiantis buvo pamestas štabo seifas su slaptais dokumentais ir pinigais. Mane su būriu pionierių pasiuntė surasti seifą ir susprogdinti. Radome, bet nesprogdinome, nes aš jį paprasčiausiai atidariau. Tada gavau pirmąjį apdovanojimą ir buvau paskirtas į kontržvalgybos skyriaus techninį būrį. Taisydavome viską kas tik štabe sugesdavo – pradedant telegrafo aparatu ir baigiant pabūklų spynomis. Man patikėdavo pačius sudėtingiausius mechanizmus. Po metų vėl pakliuvau į Lietuvą.
Rugsėjo mėnesį netoli Vilniaus vokiečiai pralaužė frontą. Tai buvo kažkur tarp Adutiškio ir Tverečiaus. Atrodo, kad netoli Kelpučių kaimo. Aš buvau apsinuodijęs maistu ir išgabentas net į Trupeikių kaimą netoli Rokiškio. Čia ir pakliuvau vokiečiams. Kai pasveikau, taisiau jau vokiečiams techniką. Gera ir tvirta technika!

Vėliau vėl rusams prie Rygos pakliuvau, o aštuonioliktųjų pačioje pradžioje grįžau į Lietuvą. Nuvykau vasarą į Peterburgą ir šiaip taip įsitaisiau dirbti. Padėjo iširusios Peterburgo tarpusavio pagalbos draugijos narys Petkevičius. Saviveikliniame cirke rengiau fokusininkui rekvizitus. Po kelių mėnesių aš daugelį triukų perpratau, o dar po kelių – rodžiau savo draugams tokius fokusus, kad jie nespėdavo suvokti, kur baigiasi realybė ir prasideda apgaulė. Aš išmiklinau rankas taip, kad ištraukdavau pinigines arba nosines žiopliams iš kišenių aplinkiniams spoksant. Bet nepavergė manęs menai. Grįžau į Lietuvą vėl ir ėmiau vogti. Kas gyveno Kaune gal ir prisimena pagarsėjusią pravardę “Pirštinė”. Turėtų neužmiršti ir ketvirtojo dešimtmečio Kauno banko vieno inkasatoriaus keisto nuotykio, kai į banką pristatė tuščius pinigų maišus. Ten buvo tik seni laikraščiai supresuoti. Man sekėsi, kol vieną kartą Žaliakalnyje nesutraiškiau ežio. Jaučiau, kad ne žolė man padeda, bet po pirmojo nepasisekimo aš ėmiau bijoti – ežio kruvini spygliai, atrodė, bedė į mano ranką vos tik prisiliesdavau prie užrakto. Pirmą kartą mane suėmė Palangoje, kai įėjau į vieną vilą pro užrakintas duris. Pakliuvau į Šilutės kalėjimą. Po metų išėjau ir dirbau atsargiau, bet nesėkmės lydėjo mane. Užėjus rusams, vėl į kalėjimą sėdau. Marijampolėje prasitryniau tik tris mėnesius, nes prasidėjo karas. Vokiečiai vos nesušaudė, bet išgelbėjo Švenčionių komisaras Olis. Taip pat už paslaugą – atidariau visus rusų paliktus seifus Panevėžyje, Utenoje, kituose miesteliuose. Man net apsauga buvo duota, bet ne apsaugai, o, tikriausiai, kad nepabėgčiau. Labai bijojau. Antrą kartą rusams užėjus vos Sibiro išvengiau – nebuvo įrodymų, kad aš dirbau vokiečiams, tada artėjau prie penkiasdešimties...
Šiandien dar dirbu vienuose kultūros rūmuose, nors jau septyniasdešimt pirmuosius varau. Meno saviveikla! Rankos jau praranda miklumą, bet kai kortos dar neapsitrynusios, galiu prisiminti kai ką iš anų laikų...

...Senukas atvertė delną su randu ir aš pamačiau ryškiai raudoną liniją, kurios centre po oda kiurksojo kažkoks juodas ar mėlynas gumulas. Ir jis judėjo.
-Tai visraktis, vaikeli. Ir aš, vis gi, tikiu dar. Tik gaila, kam aš tą ežį Kaune nugalabijau. Nedovanojo, matyt...
Buvęs vagis atsistojo taip staiga, kad nesupratau, ką jis nori daryti. Ir, netaręs daugiau nė vieno žodžio, apsisuko. Apsisuko ir nusileido žemyn. Minutėlę sėdėjau pasimetęs, bet pašokau ir aš. Nuskuodžiau į salę. Išlėkiau į peroną. Senuko-fokusininko-vagies jau nesimatė.
Vilniaus dangų dažė žara... 

1. Krištopo Girdziušo, sūnaus „Janego“ 1937 metų kovo 15 dienos gautas aktas dėl žemės sklypo mokesčių (kadangi mano kraštas tuo laiku buvo okupuotas lenkų, tai dokumentai buvo tvarkomi lenkų kalba)
2. 1943 ir 1944 metų išlikę žemės išperkamųjų  mokesčių kvitai (reichmarkėmis mokėta) buvo mokami... Krištopo Girdžiušo vardu.  Maty,  jam mirus buvo nesutvarkyti palikimo dokumentai. Čia rašoma, jog Krištopas Girdžiušas yra Jurgio Girdžiušo sūnus.

Taigi aš gimiau vienkiemyje, prie pat miško, tikriau – alksnyno, kurį vadino „beržynu“, nors ten nė kvapo tų svyruonėlių nebuvo tuo metu. Beržai augo daug anksčiau, tik maži lopinėliai prie sodybų buvo belikę – iškirto prieš karą, o vėliau net pasilikusius alksnius išnaikino, kada melioravo žemes. O kada kasė griovius durpynuose, tai iš gilumos traukdavo sveikut sveikutėlius ąžuolų stuomenis, kietus kaip akmuo, juodus kaip derva. Bujojo čia senovėje girios giružės.  Tuos buvusius miškus vadino „Kaziuko“ miškais, tas vietas – Kaziukiškė. Mat labai seniai, kai dar ponai Kublickai valdė tas žemes, kažkoks Kaziukas su savo draugu pavogė iš pono karvę. Graužė sąžinė tą Kaziuką ir jis pasiūlė už nuodėmę su draugu kartu pasikarti. Ir korėsi. Kaziukas pirmas, o jo draugas... ne. Kaltė už karvę atiteko nelaimėliui Kaziukui, o jo draugas tapo tik... liudininku.   
Kodėl mus pravardžiavo Beleckais? Sunku pasakyti, bet viena versija, atkeliavusi iš anų laikų, man nepriimtina – buvo, sakoma, jog Krištopo Girdžiušo tėvas Jurgis buvo gana turtingas „kaip ponas Beleckas“. Bet kas tas „Beleckas“ – aš neišsiaiškinau. Sako, kad netoli, šalimais, gal Paliesiaus dvaro vietoje, gyveno ponai Beleckai. Lenkų okupacijos metu parduotuvėse buvo pardavinėjami peiliai su įspausta Belecko pavarde. Tik tikra, kad dar užpraeito amžiaus viduryje, arba tikriau 1864 ar 1866 metais, sukilimo prieš rusus metu, Jurgis kažkuo neįtiko Paliesiaus(?) dvaro ponui Kublickui, kuris atėmė iš jo pusę turimų žemių ir atidavė jo broliui. O turėjo jis du valakus žemės. (Valakas – 21,85 ha). Vardo to prosenelio brolio taip ir nesužinojau, tik mūsų šeimoje buvo kalbama, kad tojo senelio brolio palikuonys, Girdziušai, pravardžiuojami Bazylomis, gyveno mūsų kaime.  Taigi su ta puse žemių, su 18 hektarų (matuojant šiuolaikiniu masteliu), Krištopas  atkako į Paliesiaus kaimą (tuo metu vadintu lyg tai Naujuoju Paliesium).  Mano versija – tų Girdžiušų (Girdziušų) buvo gyvas velnias apylinkėse ir, kad juos būtų galima suprantamiau „išrūšiuoti“, vienus pravardžiavo Beleckais (aš taip pat buvau Beleckiukas!), kitus Bazylomis, dar kitus Maklomis(?), dar ir dar kitus – velnias koją nusisuks...
Rekvizito, atsivežto iš “vojažų“, likučius prisimenu ir aš. Dar laksčiau nepasilenkdamas po stalu, kai per kalėdojimą kunigas nuo stalo nugvelbė storą knygą „Čiornaja magija“ („Juodoji magija“). Gaila labai buvo, nes ten mes, vaikai, galėdavome prisižiūrėti paveikslėlių kaip pjaustomi pusiau žmonės, kaip ryjama ugnis arba kardas, kaip išdėlioti kortas. Ko gero toji knyga ir buvo vaizdinė priemonė, padėjusi išmokti slaviškas raides. Skaitydavome laisvai, tik nieko nesuprasdavome. Kaip nesuprasdavome ir gyvosios rusų, o tuo labiau lenkų kalbos. Beje pirmą kartą „lenkišką“ šnektą užgirdau su savo dvyniu broliu Osvaldu Molėtuose 1961 metais. Ir abudu stebėjomės, kaip keistai kalba rusiškai. Mūsų krašte žmonės kalba, na ir mes išmokome taip, - dzūkiškai. Žinoma, kiekviena parapija turi savą tarseną, bet mes, to krašto  žmonės nesidavėme nei sulenkinami, nei sugudinami:  dzvylika miedzinių kaciliukų pacilcėn pliumpc... Taigi lyg ir dzūkai. Rytų dzūkai pagal kalbininkus.
*********************************************************


Alfredas Paliesius

Laikrodis

Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą  jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.
-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.
-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią.  Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.
Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.
-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.
Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų - be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.
Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus  tabokos mašną  ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.
-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.
-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų,  sakiau, atnešk.
Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga  su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.
-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.
-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.
-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.
-Ainu, arklį raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.
-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.
-Vaikai? Tai icliai!
-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.
Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.
-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką  da virtų bulbų į  krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.
-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.
Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys - ko gero baigia pradėtą lovoje  maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais.  Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“.  Ji net nepripažindavo  mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.
Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona  tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.
-Vaikai, kialkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.
Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad  laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai  juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes... prisibijojom.
Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.
-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.
Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.
Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.
-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.
Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.
-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.
Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“  ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.
Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.

Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. Jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadziek“.
Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.
Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.
Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė  smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos:  cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.
Rusų kalba paliko taip pat labai daug  skolinių: čystyti, dzienykas,  kaminas,  maslionkos, myslyc,  pripečkas , ščitas, viedras.
Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.
Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).
Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Paliesiaus kaimas, Mielagėnų paštas, Ignalinos rajonas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

*******************************************************************

Aš prie senojo Katkauskų namo (pastatytas buvo apie 1927 metus)  į kurį žiemos metu mes visi persikeldavome gyventi. Nugriautas  apie 1965 metus..

Su tėvu Liudviku Girdžiušu likimas kortomis sužaidė nesąžiningai. Bet tai šiek tiek vėliau. Tik galiu pasakyti, jog jis turėjo tris seseris. Dvi dar prieškary išvyko gyventi į Prancūziją. Vyresnioji Paulė (Paulina?), gimusi 1893 metais, ištekėjo dar Paliesiuje už kažkokio Prano Žeromskio, turėjo sūnų ir dukrą. Antroji – Juzė, gimusi 1902 metais. Sklido gandai, kad viena žuvo autoavarijoje. Lyg ir Paulė.
Juzė buvo įsimylėjusi savo sesers vyrą ir norėjo ištekėti už jo. Gal toji nelaiminga meilė ir buvo mirties priežastis...  Daugiau žinių apie jas neturiu.. Ar gyvena Prancūzijoje mano pusbroliai ar pusseserės (prancūzlietuviai???), nežinau. Bet tuo laiku žinoti, arba atvirai demonstruoti, kad turi giminių užsienyje, buvo  pavojinga – rusų sovietinė valdžia netoleravo bet kokių ryšių su „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ atstovais. Tikrindavo net iš sovietinio lagerio šalių gautus  laiškus, siuntinius, sekdavo atvykusius iš užsienio giminaičius, neleisdavo jų atvažiuoti į gimtąsias vietas, priversdavo specialiai apsigyventi Vilniaus viešbučiuose (populiariausias buvo „Gintaro“ viešbutis), kuriuose buvo prikaišiota tiek KGB „blakių“, jog ir nusišnypšti garsiau nebuvo galima – ko čia prismirdęs kapitalistas šnypščia ant laisvos Lietuvos ir ant SSSR...
Mano tėvo sesuo Juzė, sugebėjusi susirasti vyrą (nuotraukoje), kuris buvo deportuotas iš kažkokios šalies, gyvenoLenkijos okupuotojeLietuvos teritorijoje,  išvyko į Prancūziją dar 1939 metaisir norėjo pavergti savo sesers Paulės vyrą. Paulė žuvo autokatastrofoje. 
Marijos, tėvo sesers užrašų knygutėje liko tik šis užrašas apie kažkokius kontaktus su
Prancūzijoje gyvenančiais giminaičiais. Tai buvo jos pusseserės Birutės (Bereta) adreso likučiai...

Trečioji tėvo sesuo Marija mūsų parapijoje buvo didžiausia davatka, jaunystėje gyveno Vilniuje Didžiojoje gatvėje su fotografu Mykolu Michelevičium  (Michal Michelewicz) (gimė1889 02 18, mirė -?) , išmoko fotografuoti. Michelevičius turėjo (taip teigė teta) fotoateljė  Totorių gatvės pradžioje Vilniuje. Ši fotoateljė veikė dar ir sovietiniais laikais (prie sankryžos Totorių bei Gedimino prospekto). 

Mykolo Michelevičiaus medicininės apžiūros knygutė, išduota 1931 metais Varšuvoje.
Apie 1931-33 metus Varšuvoje, Trijų kryžių aikštėje jis dirbo fotostudijoje „BERTINI“.

Kai mirė jos sugyventinis, draugas ar vyras  fotografas (dabar sunku pasakyti, nors 1948 metais išrašant jai Darbo knygelę, ji parašė Mikelevičienės pavardę ir taip pasirašė), jinai apie 21 tūkstantį prieškarinių lenkiškų zlotų (o tai milžiniška suma!), uždirbtų savo vyro ar sugyventinio, išleido (ji taip pasigyrę man!) vieno kunigo mokslams(?) apmokėti(?)

  .     
Tai buvęs adresas tojo kunigo, kuris gyveno Lentvaryje, ir kurį mano teta Marija lyg tai
mokino (taip jinai teigė ir sakė, jog aš bet kada sulausiu iš to kunigo pagalbos)

O mano tetos „išmokintas“ kunigas dar iki šiol gyvas. Jis sielų ganymo tarnybą atliko Lentvaryje, vėliau Rūdiškėse. Jau amžiuje. Bet nuliūdino jis mane, tikriau įžeidė. Kada teta kažkada pasakė, jog galiu susitikti su juo ir, jeigu bus sunku, kreiptis pagalbos, smalsumo vedamas 1991 metais paskambinau jam. Norėjosi pamatyti kokį idealų (pagal tetos Marytės pasakojimą) kunigą išmokino mano teta. Taigi, kada išsiaiškinome kas aš toks, kada jis prisiminė Marytę, išgirdau piktą balsą, kad toji Marytė liko jam... skolinga, nes neatidavė jam tojo buto, kur Didžiojoje gatvėje gyveno. Man pasidarė koktu kalbėtis su tuo sielų „ganytoju“ ir pasistengiau greit atsisveikinti pažadėdamas kada nors jį aplankyti. Dabar tikėk paistalais. Bet kurio?
Atvirai pasakius aplankyti jo nesinori, bet pamatyti nors iš toliau, vertėtų. Galvoju, jog fotografuodamas daugelį metų, tapau  neblogu fizionomistu – iš veido stengiuosi atspėti žmogaus charakterį. Galiu nors pats sau pasigirti, kad labai mažai kada apsirinku. Dažnai,  važiuodamas traukiniu, o ypač troleibusu ar autobusu, pamatau žmogų su įdomesniu veidu ir pasakau sau, jog šis žmogus yra tos ar tos tautybės, tokio ar tokio charakterio. Tada stengiuos priartėti arčiau, kad išgirsčiau kokia kalba jis šneka, ar su akcentu šneka ir kaip šneka – piktai, švelniai, tyliai, atsargiai, išdidžiai... Ir mano tie „tyrimai“ dažniausiai pasitvirtina. Žmogaus tautybę dažniausiai išduoda apranga, o charakterį - pagrindiniai veido bruožai: akys, lūpos, gestikuliacija, ir net ūgis. Dažniausiai savo „Šorlocho Holmso dedukcinius“ tyrimus, žinoma, taikau savo klientams, kurie ateina į mano studiją, kad nufotografuočiau. Užtenka porą žodžių išgirsti iš žmogaus burnos ir jau žinau kaip su juo kalbėtis, elgtis, kaip jį fotografuoti ir kokias nuotraukas padaryti...
Po penkiolikos metų aš prisiminiau Marijos „išmokyto“ kunigo pretenzijas tai pačiai Marijai, kada pamačiau Merkinės istorijos ir etnografijos muziejuje esantį vieną eksponatą – komunijos „tablečių“ spausdinimo aparatą su... skaitikliu. Man kažkodėl šis mechaninis skaitiklis priminė tą telefoninį pokalbį su Rūdiškių kunigu. Tada pagalvojau, jog kam reikalingas prie tojo „Kristaus kūno ir kraujo“ spausdintuvo primontuotas skaitiklis, jei ganyti dievo aveles kunigams privalu, nežiūrint kiek jų parapijoje „ganosi“. Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Kuo daugiau, tuo pelnas didesnis. Tad tas skaitiklis davatkoms skaičiuoti ar pinigams? Įsitikinęs esu, jog antrasis variantas dievo tarnams arčiau prie širdies. Ir tai paliudija Marijos „skola“ savo „auklėtiniui“.
 
Labai įdomus faktas, parodantis bažnyčios tarnų dviprasmišką požiūrį į dievo „avelių“ ganymą...

...2005 metų gruodžio mėnesį išleistame informaciniame lankstinuke, minint Lentvario Viešpaties apreiškimo Švč Mergelei Marijai parapijos 100-metį (1906-2006), radau, kad Lentvario bažnyčioje išties vikaru dirbo kunigas, apie kurį taip šiltai kalbėjo mano teta Marija.

   
Renkant medžiagą apie Lentvario bažnyčią, klebonas Tadas Aleksandrovičius paprašė manęs sušelpti fotonuotraukomis. Šiame lankstinuke buvo panaudotos mano 16 nuotraukų. Gaila, bet pačių įdomiausių, vidaus interjero bei lauko panoramų, nepanaudojo.


Lentvario miestelio apylinkės: Lentvario ežeras,
toliau matosi grafo Tiškevičiaus rūmų špilis. 2005 metų ruduo

Vartant išlikusią  Marijos Girdziušaitės-Mikelevičienės-Pakalkienės Darbo knygutę, išduotą 1948 metų gruodžio 22 dieną Vilniaus Sanatorinių Laurų vaikų namų, galima perskaityti įrašą, jog jinai nuo 1940 matų pradžios iki 1945 metų liepos mėnesio 12 dienos dirbo Švenčionių apskrities ligoninėje slaugytoja. Kaip žinoma, rusų armija į Lietuvos Respublikos teritoriją įsiveržė 1944 metų liepos pradžioje ir  Vilniaus link slinko nuo Tverečiaus pusės. Tad Marija į Vilnių išvyko 1945 metų sausio pradžioje kai beveik visa Lietuvos teritorija buvo okupuota rusų. Pagal Darbo knygutės įrašą taip pat galima sužinoti, jog Marija, atvykusi į Vilnių iki 1948 metų gegužės mėnesio dirbo fotografe, o jau tų pačių metų rugpjūčio 18 dieną pradėjo dirbti Mešonių klubo-skaityklos vedėja. Bet neilgai. Tad, reikia manyti, kad jos vyras fotografas Mykolas Michelevičius arba dar buvo gyvas, arba ji, Marija, dirbo kažkokioje fotoateljė. Ji ir minėjo, kad toji fotoateljė buvo Vilniuje, Totorių gatvės pradžioje. 

Marijos Michelkevičienės-Pakalkienės darbo knygutės faksimilė

Po to grįžo į tėviškę ir ištekėjo už mokytojo bei mokyklos direktoriaus Prano Pakalkos, vertėsi fotografavimu,  bažnyčiai  aukodavo kas mėnesį ne tik vyro pensiją, bet ir tą, kas užaugdavo darže.

Kukutėlių pradinės mokyklos mokytojas Pranas Pakalka 1933 metais.
P.Pakalka vėliau susituokė su mano tėvo seserim Maryte Girdziušaite-Mikelevičiene

Bulves augindavo iš lupenų ir, kaip ne keista, bet jos užaugdavo. Kai Marytė Pakalkienė mirė – žmonės nerado net paklodės, kad uždengtų suolus, ant kurių stovėjo karstas. Kai neprižiūrimas namelis pradėjo smigt žemėn, teko, besisvečiuojant tėviškėje, užeiti į tą lūženą ir... Pamačiau daug negatyvų. Jie buvo išbarstyti, sutrypti, nes kažkas kažko gero ieškojo. Pakėliau geriausiai atrodančius, bet nesurinkau kitų. Ir tik dabar aš suvokiu ką aš praradau! Tuose, mano paimtuose negatyvuose, vėliau žmonės atpažino, jog tai buvo užfiksuota  Pilsudskio širdies laidotuvės Vilniuje. Tai buvo nežinomos man „Mimoza“ firmos nuostabiausi negatyvai. Saugau juos iki šiol.

Šiek tiek apie mamą, jos šaknis.
Mano mama Jadvyga Černiauskaitė, yra gimusi Radučių kaime (vos už poros kilometrų nuo Paliesiaus kaimo) gana gausioje Stasio ir Valerijos Černiauskų šeimoje.
Jie, Černiauskai, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.
Gyveno gana vargingai. Ganė karves, kiaules, žąsis.  Mama pasakojo, kad būdavo pripiltos dižiausios statinės pieno, jis rūgdavo, darydavo tėvai sūrius ir... veždavo parduoti į turgų. Vaikai negaudavo nė paskanauti – buvo kaupiami pinigai. O tie pinigai paprasčiausiai dingo banke. 1939 metais žmonės nujautė, kad prasidės karas su Vokietija, jog bus užpulta Lenkija (mūsų kraštas buvo okupuotas Lenkijos). Nuvyko Stasys Černiauskas į Švenčionis, norėjo pasiimti santaupas iš banko, bet pasikvietė jį kažkoks banko klierkas žydukas ir įtikino, kad neimtų tų zlotų – palauk, bus daugiau, o kitą dieną Vokietija užpuolė Lenkiją. Tai buvo rugpjūčio 31 diena. Lėkė Černiauskas į Švenčionis, bet nei to žydo, nei tų pinigų. Gal  nuo to skaudaus mano giminės „patyrimo“ aš patalogiškai bijau bankų, bijau sudarinėti sutarčių, imti paskolų, nes jaučiu savo visomis žarnomis, kad bankas anksčiau ar vėliau gali savo klientą suvalgyti su tomis žarnomis bei visu jo turtu... Kvaila, žinoma, bet 1990-2000 metais Lietuvoje bankai su savo klientais elgėsi panašiai...
 
Valerija Černiauskienė, mamos mama. Važelyje sėdi mano pusseserė Bronė (Adelės dukra}, Juozas, kurį nužudė rusai ir jauniausia mano mamos sesuo Michalina. Nuotrauka daryta dar prie nesudeginto namo.


Mano mamos giminė iš kairės į dešinę :mamos brolis Jonas (su dviračiu – jį 1944 metų gruodžio 17 dieną sužeistą gyvą sudegino sovietiniai kareiviai}), mano būsimoji mama Jadvyga Černiauskaitė, jos sesuo Uršulė, sėdi ant kėdės jos mama  Valerija Černiauskienė, vyriausioji sesuo Elena (1898 metų gimimo), sesuo Adelė ir sesuo Bronė, kurią rusai su vietiniais istrebiteliais nušovė 1944 metais. Aant žemės –Adelės dukra Bronė ir prie šuns (Rozva) mano  mamos jauniausia sesuo Michalina. Tėvas Stanislovas Černiauskas atsisakė fotografuotis kartu – buvo gana įnoringas vyras. Michalina ir Adelės Bronė  yra vienmetės. Viena mano mamos sesuo, vardu Eleonora, mirė kai buvo dar maža, bet jau mokėjo kalbėti.
Nuotrauka daryta  fotografo iš Mielagėnų Radučių kaimo vienkiemyje kur persikėlė iš Radučių kaimo, vadinamo, Užusieniu, gyventi Valerijos ir Stanislovo Černiauskų šeima.


Elena vyriausioji. Ištekėjo, tapo našle, vaikų neturėjo ir išgyveno visą gyvenimėlį su savo tėvais, o vėliau sesers Michalinos šeimoje. Mirė sulaukusi gana garbaus amžiaus – 98 metų. Gal tas ilgaamžiškumas persidavė iš jos mamos mamos (vardo neprisimenu), kuri mirė sulaukusi 114 metų.


Kukutėliai. Priekiniame plane – mokykla. Čia  mokėsi mano mama.

Kukutėlių pradinė mokykla 1933 metais. Mokytojas Pranas Pakalka iš Paliesiaus kaimo.

Uršulė ištekėjo už lenko Juchnievič ir po karo emigravo  gyventi į Lenkiją. Prisimenu kaip per sapną ją. Ji susilaukė trijų vaikų – Jono, Antano ir Lionės. Elžbieta bei jos dukra Lionė jau mirusios ir palaidotos Lenkijoje.     
Uršulė su vyru Antanu Lenkijoje 1961 metai. Kitoje nuotraukoje -  aš su teta Adele, pussesere Brone ir jos vyru Stanislovu Kolesniku apie 1969 metus.

Vyriausioji mamos sesuo Elena, mano mama ir jauniausioji sesuo Michalina

Adelė ištekėjo už Bagdono, pasigimdė du vaikus – Julių ir Bronę (ji ir išrinko man ir broliui vardus). Adelė mirusi ir palaidota Vilniaus Kalvarijų kapinėse.

Bronė Bagdonaitė-Kolesnikienė su savo drauge Onute

Michalina ištekėjo už Kosto Girdžiušo, pagimdė tik vieną dukrą Eleną. Michalina gyvena Radučių kaime. Dėdė Kostas miręs ir palaidotas Miečionių kapinėse.
Kostas Girdžiušas ir mano tėvas, kada juos 1944 ar 1945 metais rusai pagavo ir išvežė ruošti fronto mėsmalei, bevežant į frontą pabėgo pro pralaužtas vagono grindis. Tėvas pasitraukė į mišką pas partizanus, o Kostas padvejojęs pasidavė enkavedistams ir tuoj pat buvo išvežtas į frontą prie Rygos –į tą garsųjį Kuršo katilą. Paradoksas – jis išliko gyvas, o tėvą nušovė. Kostas pasakojo apie broliavimąsi tarp vokiečių ir sovietinių kareivių. Pasakojo, kaip vokiečiai atvirai, be ginklų eidavo prie šulinio, esančio neutralioje zonoje, prausdavosi, kviesdavosi net rusus. Rusai taip pat prausdavosi prie to šulinio, bet pirmiausia išsiųsdavo į priekį „dozorus“, t.y. ginkluotą apsaugą su kulkosvaidžiais. Užimdavo gynybinę poziciją ir tik tada šlakstydavosi. 1945 metų pavasarį, kada karo eiga jau buvo nuspręsta, Kurše prasidėjo generalinis puolimas. Tikriau skerdynės. Vokiečių kareiviai, prispausti prie Baltijos jūros, pakriko. Juos gaudė miškuose ir vietoje šaudė. Liepdavo net patiems duobes kastis. Įstrigo į atmintį pasakojimas kaip buvo miške pagauti trys vokiečių kariai, du jauni, o trečias jau seniokas, kuriam buvo kulkos ar skeveldros nuplėštas apatinio žandikaulio priekis. Pirmiausia rusai sušaudė jaunuolius, o po to įgrūdo pamišusiam sužeistajam pionieriaus kastuvėlį ir liepė kasti. Anas , matyt, pagalvojo, kad jo pasigailės ir, lašindamas kraują ant kastuvo, kasė. Jau įgilėjus duobei pusmetrį, rusų jefreitorius Rybalov iš šautuvo šovė į pasilenkusio ir besemiančio žemes žmogaus pakaušį. Bijojo tarybinis „kareivis“ pažvelgti aukai į akis. Ir neužkasė. Kostas pasakojo, kad eidamas tada jis verkė. Verkė tyliai, kad nematytų rusai.
   
Mamos brolis JonasČerniauskas su Brone Mačkinyte, kuri ištekėjo vėliau už Severiaus Vincūno mano senelio Krištopo Girdziušo pusbrolio. Joną 1944 m. gruodžio 17 dieną peršautą, bet gyvą, sudegino rusų kareiviai. Prie malkų sėdi kitas mamos brolis Juozas su Čepulyte iš Bernotų. Juozą taip pat sudegino gyvą.

Jonas, Juozas ir Bronė 1944 metų pabaigoje buvo rusų kariuomenės bei vietinių istrebitelių nužudyti – gyvi sudeginti savo tėvų namuose. Jų kapai yra Miečionių kapinaitėse. Tose kapinaitėse stovi koplytėlė, kurią pastatė Lietuvos šv.Kazimiero draugijos nariai. Mano tėvas buvo kazimierietis, aukojo pinigus ir patsai statė tą statinį. Likimo paradoksas – kazimieriečiams priklausė ir būsimasis, taip vadinamas Sovietų sąjungos didvyris Stasys Apyvala iš Krikonių kaimo. Stasys Apyvala ir Liudvikas Girdziušas net draugavo, fotografavosi kartu, bet kai 1949 metais Liudviką nušovė enkavedistai ir darė kratą namuose, visas nuotraukas stribai pagrobė ir, reikia manyti, sunaikino – kam nereikalingi rūpesčiai „sovietų sąjungos didvyriui“ Stasiui Apyvalai.
Kam? Šį „didvyrį“ teko matyti ne vieną kartą, specialiai perskaičiau jo „prisiminimų“ knygą „Sakalai broleliai“, o 1989 metais Ignalinoje, kada vyko kraštiečių susitikimas „Būkime grįžtančiais paukščiais“, į klausimą už ką jis gavo „didvyrį“ – užgirdau sovietinių šūkių frazes. Šis žemaūgis žmogėnas, prorusiškas, sovietinis „didvyris“ sapaliojo, kad vos ne kasdien jie versdavo po fašistų ešeloną su tankais, amunicija, produktais, „gyvąja jėga“. Šis „pulkininkas Grigas“ iš gretimo Krikonių kaimo ir jo šutvė, sovietiniai „partizanai“, arba, vartojant jų terminalogiją – banditai, nužudę vokiečių okupacijos metu Švenčionių viršaitį Sinių bei du policininkus brolius Petkūnus bei kitus lietuviškosios administracijos darbuotojus ir pagaliau Švenčionių apskrities žemės ūkio (ne kariškį!) komisarą Beką, o vėliau Beką pakeitusį Olį  (egzekucijos šlovė atiduodama iš Tverečiaus kilusiam Viliui Kudabai. Rusišku slapyvardžiu – Lesnojus), nepagalvojo, kad vokiečiai paprasčiausiai nesivaikys jų miškuose, o vykdys terorą tarp taikių gyventojų – šaudys visai nekaltus žmonės. Šitą masinį žmonių žudymą ir ispiravo Sovietų sąjungos „didvyris“ pulkininkas draugas Grigas. O vietiniai žmonės vėliau, dar valdant Lietuvą rusams, kalbėjo apie jo „didvyriškumą“ kada girti „partizanai“ , apsupę „nacionalizuotą“ avį, tratino iš automatų ir... nepataikė. Nei į avį, nei į savus. „Didvyris“ ir „rašytojas“ jau negali perrašyti knygos, o jam šiandien taip norėtųsi. Taigi tiek apie skirtingų likimų kazimieriečius, tikriau - tikrų ir netikrų kazimieriečių likimus.
Jadvyga apie 1938 metus buvo pakėlusi sparnus emigruoti į Prancūziją. Ten jos laukė kažkoks emigrantas iš Lietuvos. Buvo gavusi vizą ir reikiamus dokumentus susitvarkiusi, bet paskutinį vakarą prieš išvykstant, atsliūkino pas ją mano būsimasis tėvas Liudvikas ir viskas apsivertė aukštyn kojomis: mamos mama pradėjo bliauti, lieti ašaras, o Liudvikas, nors ir neaukšto ūgio, bet išvaizdus, kažką pradėjo sapalioti apie meilę. Jadvyga „sudreifavo“ dėl Paryžiaus, o kitą dieną po to „dreifo“  Mielagėnų bažnyčioje atsirado sužadėtuvių popiergalis, o dar vėliau Jadvyga tapo Girdžiušiene.
Paskui mamą dar tempėsi nepelnytas didžiulis netekties šleifas, tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo” dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino jos brolius Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas ( jam buvo  29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34  metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo . Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.   
Leonardas Grikinis, rusų  subadytas spintoje su durklais. Jam tada buvo 25 metai 

Kosto Telyčėno, kurį rusų kareiviai nužudė be jokios priežasties, dukros Bronės
Telyčėnienės laiško faksimilė


Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja.  Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia.  Tik po penkiasdešimties metų  Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Nesuprantu ir iki šiol šio „slaptumo“ prasmės. Taigi pateikiu Alberto Dragūno (Dragūnų pavardės mūsų krašte gana dažnos) medžiagą su kai kuriais savo komentarais, duomenimis, kuriuos aš pats surankiojau pas žmones.

1.    2. 

3. 

1;3 - Straipsnio, atspausdinto 2004 gruodžio 11 d, Ignalinos raj. „Nauja vaga“ laikraštyj,e paminint    Radučių kaimo tragedijos 60-metį, faksimilė.

2 - Namo, kuriame gyveno Stanislovo Černiausko šeima ir kuriame gyvus bei sužeistus sudegino rusų kareiviai, planas. (Pagal Jadvygos Girdziušienės-Katkauskienės prisiminimus)

*****************************************************************

Albertas Dragūnas

Radučio tragedijai – 50 metų

KRUVINASIS ADVENTAS



1944 metų prieškalėdis niekuo nesiskyrė nuo anksčiau buvusių. Dienos trumputėlės, vakarai be galo ilgi ir tamsūs. Pats nuobodžiausias metų laikas. Nei šokių, nei kitų linksmybių. Adventas – susitaikymo metas.  Norėdami išblaškyti nuobodulį, jaunimas rinkdavosi į vieną kurią nors trobą ir vakarodavo. Taip buvo ir tų metų gruodžio 16 dienos vakare.
Mėčionių kaimo jaunimas susirinko į vakaronę.(Susirinko pas cimbolistą Danių Bielinį, kuris vokiečių okupacijos metu lakstė su šautuvu ir agitavo eiti į miškus partizanauti.)***Pas juos į svečius atėjo netoli esančio Radučio kaimelio vaikinai: broliai Jonas ir Juozas Černiauskai, jų pusbrolis Leonas Černiauskas, taip pat Leona