2010-11-18 14:31
Apie tavo pjese. Rašau šitame lapelyje, nes noriu, kad skaitytum pats. Tau gal įdomu - rašau, nes pakomentavai mano pjeses ištrauką. Komentarai šitame rašyk kaimo mokyklos literatųros fanatikų lygio. Per griežtai? Gal. Kada parašo po tavo pjese komentarus, kuriuos net negalima į subinę susikišti, tai kvepia Vilniaus pedagoginio universiteto moterų bendrabučio lovomis. Komentarai pilni kompleksų, nuoskaudų. Paprasčiausiai trūksta sveiko proto. Kvaila idėja - visus išmokyti rašyti. Kartais abejoju ar tu mane supranti. Gal ir tu galvoji, kad galima išmokti rašyti? Tu parašei pjese. Tu dirbai. Tu parašei. Nesvarbu, kad ji pilna serialo herojų citatų, problemų, intrigų, kurias sprendžia tik šitie plaštakės lygio personažai. Bet tu parašei. Man tai atrodo puikiausias dalykas. Suvaldyti pjese - tai darbas. Nu toks ne griovį iškasti, bet kompą sutvarkyti. Tai jau šaunu. Molodec.O toliau jau kiti klausimai. Kam tu ją rašei? A šūds jį žino, kam aš parašiau. Norėjau ir parašiau. Apsišikit. O toliau jau kyla ir rimtesni klausimai. Kodėl aš turiu skaityti šitą, o ne kitą pjesę? O jeigu aš perskaičiau - esu irgi molodec? Ne, tu parašei ir esi tu molodec, o aš tik perskaičiau, nes ..tokios pjesįs neparašiau. Toliau galiu galvoti, kad nah aš tokią pjesė skaičiau, nes niekada nenoriu atsidurti autoriau vietoje. Nu nenoriu. Aš nešiku ant autoriaus, bet kažkaip nenoriu ir rašyti tokių pjesių. Galvoju: kodėl šitam autoriui norisi tokią pjesė parašyti ir priversti mane skaityti? Nu, ble tai aš nerašau, o jis rašo tai reikia jo paklausti. Reikia galvoti apie autorių - jis čia žmogus, o aš tik žiūriu, koks jis žmogus. Skaitau toliau pjesė. Keleta scenų man atrodo kreivai. Tu ten rašai apie žmogų, kuris negyvas. Ateina moteris keistu vardu ir pasako, kad žuvo žmogus. Reaguoja moterys. Nu blin kaip jos reaguoja. Nežinau. Nežinau. Jos kažkaip netikrai sureaguoja. Nu užmužtų man gerai žinomą žmogų ir aš būčiau merga. Nu aš pačio įvykio išsigasčiau. Kaip? Jau piz? Kiekvienas žmogus kapstosi kol ateina jam piz. Visi tą smegenyse turi. Ir kai ateina..nu žinai, kažkaip..negerai pasidaro. Tavo visa šita banda, kuri vaidina, kažkokias keistais vardais p[avadinti. Jie gal kažkokioje kitoje erdvėje gyvena. Gal kokiame Rokiškyje? Vardai keisti pripažink. Tavo sumanymas geras. Tik sunku greitai skaityti. Neįsivaizduoju. Gerai kada kiti vardai ir kiti nuotykiai. O čia supini kad niekas nežino , kurios eilės seserį bučiuoji. Meilė gražu, net ir tarp seserų. Gal problema reikalauja pakeisti naturalius vardus į kūrybiškai įdomius? Nu, bet seserys visos pasigraibo, kada laukia piliečio ant balto žirgo. Graibesi, graibosi ir graibysis, kol žemė suksis į vieną pusę. Žinoma, pjesė primena mums , kurioje šalyje mums tenka gyventi. Matai, realybė krutas dalykas. Ji ne visus įsileidžia. Žinai, tu labai emocingas žmogus. Eiles rašyti labai sunku, o tau lengva, nes esi jautrus kaip beržas vėjo gūsiams.Tai matosi personažų santykiuose. O personažai Venta. Įdomu skaityti. Pradžioje. Man patinka, kada perka namus. Taip pist - ir nuperku. Kieta boba , parašyta. Toliau kažkas sustojo. Nesivystė. Tik reagavo į įvykius. Parodė seserį - oi. Ten darbo neteko. - oi oi. nu, kaip visi. Neišskirčiau. O gale verkia. Nu ja. Gaila. Gaila, bet man reikia , kad būtų negaila. Kad žmonės neverkų gale, o imtu į rankas šautuvėlius ir blogiems po vieną kulką, o tiems, kurie apsimetė gerais - dvi kulkas. Vieną kontrolinę. Nu, bet kada bobos verkia dėl bobos finale..tikėjausi, kad ta merga pirks du butus. Jau įgavusi patirties, pragyvenusi, permiegojusi, atradusi. Žinai, nekilnojamas turtas jis ir liks nekilnojamas. Gerai prasidėjo. Lauksiu. Skaitysiu.